Kodėl „Lockheed U-2“ turi vieną šoninį veidrodėlį? Kiti lėktuvai įprastai veidrodėlių neturi ()
Žvalgybinis lėktuvas „Lockheed U-2“ yra tikra Šaltojo karo legenda. Šis šnipinėjantis lėktuvas galėjo pakilti į 24,4 kilometrų aukštį ir iš ten fotografuodavo svarbiausius priešiškų valstybių strateginius objektus. Nors U-2 pirmajam skrydžiui pakilo dar 1955 metais, ir šiandien šis lėktuvas atrodo pakankamai modernus. Tik kam jam vienas šoninio vaizdo veidrodėlis?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šaltasis karas tapo milžiniškomis ir labai sparčiomis ginklavimosi varžybomis ir įtemptu tarptautinių santykių laikotarpiu. Šalys baiminosi, kad prasidės naujas globalus karinis konfliktas, kuriame bus panaudoti iki tol dar neregėti ginklai. Tačiau kaip žinoti, ką ruošia priešas? Būtent dėl to JAV ir buvo sukurtas „Lockheed U-2“ žvalgybinis lėktuvas.
Žinoma, pagrindinė šnipinėjimui skirto lėktuvo savybė privalo būti slaptumas. U-2 turi pakankamai siaurą fiuzeliažą, nors lėktuvo sparnų ilgis ir siekia 32 metrus. U-2 į priekį yra varomas vienu „General Electric F118-101“ varikliu, sumontuotu už piloto kabinos. U-2, beje, nėra nematomas radarams. Nors tokie reikalavimai vėliau buvo keliami, U-2 konstrukcija tuo metu jau buvo užbaigta ir orlaivis išliko nepakitęs. Kita vertus, nors radarai nesunkiai pastebėdavo U-2, jis skrisdavo taip aukštai, kad dažniausiai priešlėktuvinių raketų pavykdavo išvengti.
Vykdydamas misijas „Lockheed U-2“ įprastai skraido 21-24 km aukštyje. Tai padeda orlaivį apsaugoti nuo priešlėktuvinės ginkluotės ir neleidžia jo lengvai pamatyti nuo žemės. Kartu toks skrydžio aukštis padeda ir daryti platesnes nuotraukas, į kurias patenka daugiau detalių. Kreiserinis U-2 greitis siekia 760 km/h. Pilotai pasakoja, kad valdyti U-2 nėra labai sunku, tačiau, greičiausiai pati sudėtingiausia kelionės dalis yra nusileidimas.
U-2 neturi pilnos važiuoklės – papildomi po sparnais montuojami ratai nukrenta dar kylant. Todėl tupiant tenka balansuoti ant centre sumontuotos važiuoklės. Į pakalbą pasitelkiamas dar vienas U-2 pilotas, kuris nusileidimą stebi iš paskui sekančio automobilio ir radijo ryšiu informuoja apie sparnų padėtį tako paviršiaus atžvilgiu.
Tačiau važiuoklė nėra vienintelis neįprastas „Lockheed U-2“ bruožas. Šis lėktuvas turi vieną šoninio vaizdo veidrodėlį. Automobiliams šoninio vaizdo veidrodėliai yra reikalingi norint lengvai pamatyti, ar gretimos juostos yra laisvos. Jie taip pat padeda parkuojantis atbulomis, įsiliejant į eismą greitkelyje ir kitose panašiose situacijose. Lėktuvai jų neturi – jie yra nereikalingi, o ir papildomas oro pasipriešinimas nėra pageidaujamas. Tai kam jis U-2? O tam, kad pilotas galėtų stebėti savo paties paliekamus pėdsakus.
Visi esate matę vadinamąją lėktuvo brydę – tą baltą kondensacinį valktį, kuris atrodo tarsi dirbtinio debesies uodega. Kai tokį pėdsaką palieka paprasti keleiviniai lėktuvai, niekas nekreipia dėmesio (išskyrus pamišėlius, kurie mano, kad taip purškiami orus kontroliuojantys chemikalai). Tačiau jei tokią žymę paliktų U-2 ar bet koks kitas žvalgybinis lėktuvas, jis išduotų savo poziciją ir taptų pakankamai lengvai pastebimas. Taigi, pilotas kartais turi pažvelgti į tą veidrodėlį, kad įsitikintų, jog už nugaros nepalieka ryškaus susikondensavusių garų pėdsako.
„Lockheed U-2“ yra pakankamai senas lėktuvas, todėl ir brydės stebėjimo įranga yra tokia primityvi – paprastas veidrodis. Štai sunkusis strateginis bombonešis Northrop Grumman B-2 Spirit turi kompiuterinę sistemą, kuri perspėja pilotą apie galimai susidariusią brydę. Tai yra tarsi perspėjimas keisti skrydžio aukštį – teisingas aukščio pasirinkimas padeda išvengti tokio pėdsako susidarymo.
