Kodėl šis šautuvas buvo taip modifikuotas? Dabar tokie išradimai yra nereikalingi (2)
Pažvelkite į šį šautuvą. Akivaizdu, kad jis modifikuotas - prie pakankamai paprasto šautuvo pritaisyta papildoma konstrukcija, kuri paverčia ginklą gana dideliu ir nerangiu. Tačiau kadaise tai labai pravertė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tai - vadinamasis periskopinis šautuvas. Iš esmės, tai yra bet koks ginklas, prie kurio pritaisomi papildomi įrenginiai taip, kad būtų galima šaudyti nelendant iš apkasų. Dabar tokio modifikavimo priežastis turėtų būti akivaizdi - apsaugoti šaulio galvą nuo kitoje fronto pusėje tykančių šaulių.
Periskopinio šautuvo pagrindas, žinoma, yra periskopas. Ginklą galima iškelti ir šaudyti be jokių modifikacijų, tačiau tuomet nepavyks nusitaikyti. Specialius ginklams skirtus periskopus vienu metu išrado ne vienas žmogus. 1903 metais bandytas „Youlten“ periskopas, vėliau 1915 metais panašų įtaisą sukūrė australų karys Williamas Beechas.
Beechas, kaip ir kiti kariai, buvo pasibaisėjęs aplink krentančių nušautų bendražygių vaizdu. Jis perpjovė „Lee–Enfield .303“ šautuvo buožę ir prie jos pritvirtino paprastą veidrodinį periskopą. Beechas pasistengė, kad per periskopą būtų galima matyti šautuvo taikiklius, o prie nuleistuko pririšo virvę. Tokie greitai pagaminami periskopiniai šautuvai paplito per visas Pirmojo pasaulinio karo dalyvių pajėgas.
Naudoti periskopinį šautuvą nebuvo lengva. Visų pirma, periskopai nebuvo labai tikslūs, todėl tokie ginklai nebuvo taiklūs. Kadangi šaulys nelaikė ginklo įrėmęs į petį, atatranka jį vertė atgal. Dėl suprastėjusio taiklumo efektyvus periskopinių šautuvų veikimo nuotolis buvo laikomas 180–270 m. Galiausiai, tokie ginklai taip pat buvo lėti, nes juos tekdavo nukelti nuo apkasų viršaus, kad juos būtų galima užtaisyti.
Tačiau tai nebuvo labai didelis trūkumai. Periskopiniai šautuvai apsaugojo šaulių galvas ir leido saugiai šaudyti nepakilus ir tranšėjų dugno. Pirmasis pasaulini karas buvo apkasų karas - skirtingos pusės buvo labai arti viena kitos, tačiau retai išlįsdavo į paviršių. Tai buvo nervų ir kantrybės išbandymas, bet net menkiausios detalės, suteikiančios pranašumą, buvo išbandomos.
Šiais laikais karai nebevyksta apkasuose, todėl iš tokie ginklai nebėra naudojami. Tiesą sakant, jų istorija baigėsi kartu su Pirmuoju pasauliniu karu, nors ir Antrojo pasaulinio karo metais buvo kuriami įvairūs sprendimai, padedantys šaudyti neišlendant iš už priedangos. Tiesiog tokie sprendimai tuomet jau nebebuvo tokie populiarūs ar reikalingi.