Kodėl vokiški Antrojo pasaulinio karo laikų tankai atrodo tokie grublėti? Tai nėra šiaip koks dizaino elementas - tai galėjo išgelbėti tanką nuo sunaikinimo ()
Lankydamiesi muziejuje ar žvalgydamiesi po istorines nuotraukas tikrai esate pastebėję, kad kai kurie vokiški Antrojo pasaulinio karo laikų tankai pasižymi keistai grublėtu paviršiumi. Aišku, tai nėra šiaip koks dizaino elementas – tas paviršius net nėra plieninis ir turi labai svarbią paskirtį.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš karto reikia pasakyti, kad taip atrodo ne visi vokiški APK laikų tankai ir kitos didesnės šarvuotos mašinos. Ši įdomiai atrodanti tekstūra atsirado tik karui įpusėjus, o karo pabaigoje pagaminti tankai taip pat nebebuvo dengiami tokia danga.
Tai – cimeritas (Zimmerit, lietuviškai vadinamas ir zimeritu), taip pavadintas dėl jį sukūrusios kompanijos Chemische Werke Zimmer & Co. Tai – speciali nuo magnetinių užtaisų sauganti danga. Kaip žinote, tankai yra gaminami iš plieno, kuris yra magnetinis. Pribėgę pėstininkai galėdavo pažeidžiamiausioje tanko vietoje (įprastai – kur nors gale, arčiau variklio) prikabinti tokią magnetinę miną ir pasišalinti. Įdomu tai, kad tokias minas daugiausiai naudojo vokiečiai – jų priešininkai jas naudodavo retai. Tačiau, kita vertus, jie geriausiai suprato jų keliamą pavojų.
Cimeritas pradėtas naudoti 1943 metų gruodį. Tai paskatino pačių vokiečių išrasti ypatingai efektyvūs magnetiniai sprogmenys – buvo baiminamasi, kad kažką panašaus greitai sukurs ir sovietai. Ši prognozė, beje, buvo netiksli – magnetinius sprogmenis Vokietijos priešai pasitelkdavo itin retai.
Zimmerit sudėtis: bario sulfatas (40 %), polivinilo acetatas (25 %, mums geriausiai žinomas kaip lipalas), ochra (15 %, pigmentas), cinko sulfidas (10 %) ir pjuvenos (10 %). Šis mišinys buvo skiedžiamas benzenu. Ši tiršta, pastą primenanti medžiaga buvo tepama ant tanko ar kokio savaeigio pabūklo šarvų. Benzenui išgaravus, cimeritas sukietėdavo ir tapdavo puikia apsauga nuo magnetinių užtaisų.
Grįžkime prie to grublėtumo. Cimeritas veikė labai paprastai – jis padidindavo atstumą tarp magnetinio užtaiso ir plieninių tanko šarvų. Cimeritas neturėjo kažkokių stebuklingų antimagnetinių savybių – jis veikė panašiai, kaip veiktų knyga tarp jūsų šaldytuvo ir kokio šaldytuvo magneto. Ir tas grublėtas paviršius buvo kuriamas ne šiaip sau – magnetiniai užtaisai buvo gana dideli, todėl galėjo prisiliesti tik prie tų bangelių viršaus. Taip su mažiau cimerito buvo pasiekiamas tas pats rezultatas.
Grublėtas cimerito paviršius leisdavo naudoti mažiau šios medžiagos, todėl tankas būdavo mažiau apsunkinamas. Vokietijos ginkluotės pramonė cimerito atsisakė jau 1944 metų rugsėjį, bet ne dėl svorio, o dėl nepagrįstos baimės, kad ši danga gali užsidegti. Nors vėliau buvo įrodyta, kad tai yra tik mitas, karui artėjant prie pabaigos cimeritas jau nebebuvo naudojamas.
Tiesa yra ta, kad magnetinės minos tarp Vokietijos priešų buvo retos. Cimeritas džiūdavo kelias dienas, todėl sulėtindavo tankų gamybą. Nors po karo į cimeritą panašias medžiagas bandė ir britai, ir kanadiečiai, tokios dangos taip ir nebebuvo plačiai naudojamos, nes magnetinius užtaisus visiškai išstūmė raketiniai prieštankiniai ginklai.
