„Tai buvo milžiniškas trantalas su garsiai kalančiu oru aušinamu varikliu, bet jo kabina buvo tokia geidžiama vieta, kad kariai turėdavo grafiką, kas, kada ir kiek laiko joje bus“. Kaip sena vokiška technika nukonkuruodavo net naujausią sovietinę ()
Praeito amžiaus pabaigoje mūsų kariuomenė savo arsenale turėjo didelį kiekį sovietinės technikos. „GAZai, KAMAZai, ZILai ir kitas sovietinis šlamštas. Vėliau, po truputį, pradėjome gauti ir vakarietišką techniką. Buvo labai keistas momentas, kai antro pasaulinio karo metu ar po jo pagaminta vakarietiška technika yra kokybiškesnė, patogesnė ir nepalyginamai geresnė nei sovietinė technika pagamintas 9 ir 10 XX amžiaus dešimtmečiuose“, – pasakoja Lietuvos kariuomenės atsargos majoras ir ginkluotės entuziastas Darius Antanaitis.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pasak jo, vienas tokių pirmų turimų vakarietiškų sunkvežimių buvo „Magirus-Deutz M178D“. „Tai buvo milžiniškas trantalas su garsiai kalančiu oru aušinamu varikliu. Jame nebuvo vairo stiprintuvo. Vairuotojui jau pats vairavimas buvo gana gera treniruotė. Dėl variklio garso kabinoje susikalbėti buvo visiškai neįmanoma. Tačiau šis senas ir nerangus sunkvežimis buvo mielesnis už tylesnius ir naujesnius sovietinius“, pasakoja karys.
Anot jo, priežastis buvo paprasta: „Magirus-Deutz M178D“ buvo šiltas. Jame buvo šilta važiuoti, taip pat jis turėjo vadinamą „raketą“ – autonominį šildymo įrenginį („Webasto“ tipo). Vairuotojai galėjo šiltai leisti laiką kabinoje, kai variklis nėra įjungtas. „Magirus-Deutz M178D“ kabina buvo geidžiamiausia vieta būti ir nakvoti per žiemos pratybas. „Nepadėdavo jokie taktiniai veiksmai, jog susitelkimo rajone draudžiama nakvoti transporto priemonėje, reikia būti priedangoje. Kariai tiesiog sudarydavo grafiką kas, kada ir kiek laiko bus kabinoje“, – pasakoja atsargos majoras.
Pasak D.Antanaičio, „Magirus-Deutz M178D“ buvo pradėtas gaminti beveik iškart po Antrojo pasaulinio karo, nuo 1951 metų iki 1967. Jo jėgainės buvo dvi. Iš pradžių montuodavo 10,6 litro „multifuel“ (galima pilti bet kokį kurą) oru aušinamą V-8 variklį, išvystantį 170 AG – o nuo 1958 jau į sunkvežimį dėjo galingesnį 12,7 litro taip pat oru aušinamą 178 AG variklį.
Sunkvežimis svėrė net 14,6 tonos (daugiau nei dabar naudojamas vikšrinis pėstininkų šarvuotis M113) ir variklis šią masę galėjo varyti maksimaliu 75 km/h greičiu. „Magirus-Deutz M178D“ dydis irgi buvo įspūdingas. Ilgas kapotas, milžiniškas bamperis su masyvia gerve, didžiulis kėbulas. Visa tai buvo daugiau nei 7,5 metro ilgio ir daugiau nei 3,2 metrų aukščio važiuojantis vokiško metalo gabalas, galintis gabenti iki 10 tonų krovinį“, – teigia ginkluotės entuziastas.
D.Antanaičio teigimu, mūsų kariuomenės atsikūrimo istorija labai įdomi ir pamokanti. „Kaip nieko nemokėdami ir neturėdami, žingsnis po žingsniu atkūrėme ir išvystėme savo kariuomenę iki šiuolaikinio, aukšto kovinio parengimo lygio. Visą tai padarė paprasti žmonės – tokie kaip mes, kaip kiekvienas iš mūsų. Nieko nėra neįmanomo“, – tvirtina atsargos majoras.
