Trevorą Miltoną startuolis Nikola padarė milijardieriumi ir GM partneriu. Kol kas viskas gerai, nors neseniai pasirodė sensacingas jo verslo demaskavimas.

Nikola startuolis, kaip ir Tesla, pavadintas, pagerbiant garsųjį išradėją Nikolą Teslą. Kaip ir Elono Musko kompanija, jis kuria elektromobilius. Birželio pradžioje jis atliko pradinį akcijų siūlymą (IPO) ir buvo įkainotas $13 mlrd. Investuotojai vylėsi, kad tai – nauja Tesla, į kurią atsirado šansas investuoti dar pačioje pradžioje ir pasakiškai praturtėti. Todėl prekybos metu startuolio kaina kilo virš $ 30 mlrd., o vienu metu kompanijos kapitalizacija aplenkė Ford.

Du nedideli štrichai. Visų pirma, šių metų balandį Nikola iš JAV vyriausybės gavo $4 mln. finansinės pagalbos pagal… mažojo verslo palaikymo COVID-19 pandemijos metu programą. Automobilių gamintojui, kurio kapitalizacija kaip „Detroito trijulės“ nario, dirba 250 žmonių.

O antra, Nikola lig šiol nepardavė nė vieno automobilio. Jis sukūrė tris sunkvežimių prototipus ir vieną – pikapo. Ir visai gali būti, kad šie prototipai tėra muliažai.

Rugsėjo 10 dieną Hindenburg Research fondas išleido ilgą ataskaitą, kurioje teigė: Nikola įkūrėjas Trevoras Miltonas visuose startuoliuose kvailino investuotojus ir verslo partnerius. Girdi, ir Nikola – muilo burbulas. Investuotojai nekreipia dėmesio, kad Miltonas nuolat meluoja, kartai atvirai tai pripažindamas.

Savo ruožtu Hindenburg Research sąžiningai prisipažino, kad turi savanaudiškų paskatų (to reikalauja SEC taisyklės). Fondas vertino Nikola, svarstydamas investuoti į jos akcijas. Pasibaisėjo atskleista tiesa, tačiau minties uždirbti neatsisakė. Hindenburg Research nutarė statyti už sumažėjimą: grubiai tariant, susilažino, kad Nikola akcijos atpigs. Ir jos išties nukrito: ketvirtadienį po ataskaitos publikavimo – 11%, o penktadienį, dar 15%. Hindenburg Research, veikiausiai, susišlavė nemenką sumelę.

Miltonas visus kaltinimus neigia. Beje, jis vis dar milijardierius. Straipsnio rašymo metu, Forbes jo turtą vertino $ 3,1 mlrd. [dabar – $2,4 mlrd.].

Taigi, dabar žinomos dvi Miltono istorijos. Pirmoji – sėkmės istorija, kurioje jo išradimai keičia pasaulį. Antroji – istorija genialaus apgaviko, sumąstančio pribloškiamus triukus. Štai šios dvi istorijos.

Pirmoji istorija – apie genialų verslininką ir investuotoją (Trevoro Miltono versija)

38 metas Miltonas gimė Jutoje. Jo tėvas įgijo mokslo laipsnį verslo ir finansų srityje, tačiau verslininku tapti taip ir nesiryžo. Jis vylėsi, kad savo verslą pradės sūnus.

Šis tėvo nenuvylė. Pradinėje mokykloje jis iš tėvo pasiskolino $20, nusipirko saldainių ir pradėjo pardavinėti klasiokams. Garsas apie verslą pasiekė direktorių, kuris net grasino išvyti Miltoną iš mokyklos. Tačiau jo verslumo tai neužgesino.

Kartą tėvas parodė jam dyzelinį lokomotyvą ir paaiškino, kad jį varo elektriniai motorai, kuriems energiją tiekia prie dyzelinio variklio prijungtas generatorius. Paskui tėvas parodė sunkvežimį ir paaiškino, kad ten ratus suka tiesiogiai dyzelinis motoras. Tačiau kada nors, gali būti, sunkvežimiuose bus naudojama tokia pati schema, kaip ir lokomotyve. Tada Miltoną ir patyrė jo gyvenimą apsprendusį nušvitimą, – taip jis pasakoja žurnalistams.

Kai Miltonui buvo šešeri, jo motinai daignozuotas vėžys. Po poros metų tėvas įsidarbino geležinkelio kompanijos Union Pacific Railroad konsultantu Las Vegase, už 4–5 valandų kelio nuo gimtojo miestelio. „Štai tada tapo išties sunku“, – prisimena Miltonas. Jam, broliui ir trims seserims teko rūpintis prikaustyta prie patalo motina ir namų ūkiu. Šeima viską taupė vaistams. Motina išgyveno gan ilgai – ji mirė, kai Miltonas jau buvo paauglys.

Miltonas – mormonas, po mokyklos jis pusantrų metų praleido bažnyčios misijoje Brazilijoje, kur išmoko laivai kalbėti portugališkai. Paskui šiek tiek padirbo misijoje Puerto Rike, kur išmoko ispanų kalbos. 2003 metais jis grįžo į Jutą, įstojo į universitetą, kurį metė po pirmojo kursą, kad įsteigtų savo verslą.

Kaip Miltonas viską prarado ir praturtėjo

22 metų Miltonas su partneriu įsteigė kompaniją St. George Security and Alarms, diegusia signalizacijas. Po kelių metų pardavė ją už $2 mln. Toliau buvo internetinė parduotuvė uPillar.com – kažkas panašaus į AliExpress, kur pardavėjai galėjo pateikti savo prekes. „Pas mus atsirado pirmasis istorijoje internetinis krepšelis <…>, kuriuo buvo galima įsigyti 50 prekių iš 50 skirtingų pardavėjų tuo pačiu metu, – sakė jis. – Mes pranokome Amazon ir eBay“.

Pagrindinis svetainės verslas buvo automobilių prekeivių skelbimai. Jis uždirbdavo procentą nuo jų pardavimų. Tačiau, pasak Miltono, svetainė vystėsi pernelyg greitai, – netrukus aktyvių naudotojų skaičius viršijo 80 mln. per mėnesį. Programinė ir techninė įranga nespėjo apdoroti užklausų, investicijų greitai pritraukti nepavyko, svetainė ėmė nuolat strigti, ir galiausiai projektas žlugo. „Praradau viską, ką turėjau, įskaitant investuotus mano šeimos pinigus“, – prisiminė Miltonas.

Paskui Miltonas susipažino su inžinieriumi Mike'u Shroutu, sukūrusiu technologiją, kuri sumaišo dyzelinį kurą su suskystintomis gamtinėmis dujomis (SGD) ir taip taupo degalus. Jie įsteigė startuolį dHybrid ir iš transporto kompanijų sulaukė užsakymų už $100 mln.

Miltoną pražudė patiklumas. Investuotojui jis pardavė stambų dHybrid akcijų paketą. O perskaitęs jau pasirašytą kontraktą, su siaubu išvydo, kad investuotojui perdavė ne tik akcijas, tačiau ir kompanijos intelektualinę nuosavybę. Vienintelė išeitis buvo paduoti investuotoją į teismą ir startuolį uždaryti.

Paskui Miltonas įkūrė startuolį, kuris užsiėmė tuo pačiu, ir netgi vadinosi panašiai – dHybrid Systems. Jis buvo parduotas daugiau nei už $20 mln. pramoninės įrangos gamintojui Worthington Industries.

Už gautus pinigus 34 metų Miltonas 2015 metais įkūrė Nikola, o Worthington Industries tapo verslo angelu.

Kuo pasižymi Nikola

Kitaip nei Tesla, Nikola orientavosi į korporatyvinius klientus ir nuo pat pradžių kūrė ekonomišką sunkvežimį. Miltonas pasakojo, kaip keliavo po Ameriką ir kalbėjosi su tolimųjų reisų vairuotojais apie tai, kokios mašinos jiems reikia.

Pirmasis prototipas turėjo SGD naudojančią turbiną. Ja buvo kuriama energija sunkvežimį varančiam elektriniam varikliui. Kai prototipui buvo išleisti milijonai dolerių, įvyko vandenilinių kuro elementų technologijos šuolis. Miltonas puikiai suprato, kad jo klientams reikia ne tik ekonomijos, bet ir ekologijos, idealiu atveju – nulinės emisijos. Todėl jis metė SGD ir perėjo prie kuro elementų.

Mašina naudoja suskystintą vandenilį. Patekęs į kuro elementą, jis sukuria elektros srovę, tiekiamą motorui ir akumuliatoriams. Vandeniliu varomus lengvuosius automobilius gamina tokios stambios kompanijos, kaip Hyundai, Honda, Toyota (ši kuria ir sunkvežimį). Tačiau JAV iš viso yra vos ~7500 vandeniliu varomų automobilių, nes vandenilio papildymo stotelės yra, galima sakyti, tik vienoje valstijoje – Kalifornijoje.

Nikola sukūrė tris sunkvežimių prototipus, kuriuos pernelyg nevargindamas fantazijos, pavadino One, Two ir Tre. Tarp startuolio akcininkų – garsios tarptautinės kompanijos, tokios, kaip automobilių dalių tiekėja Robert Bosch ir CNH Industrial. Pastaroji pernai įsigijo Nikola akcijų už $250 mln. Jai priklauso sunkvežimių gamintojas Iveco, ir ant jo platformos pastatyta Nikola Tre.

Gali būti trys sunkvežimių variantai. Su įprastu dyzeliniu varikliu, su akumuliatoriais, ir su vandenilio kuro elementais. „Jei atstumas mažesnis, nei 300 mylių (483 km), prasmingiau naudoti akumuliatorius, nes taip pigiau, – aiškina Miltonas. – O nuvažiuojant daugiau nei 300 mylių, kur kas naudingiau vandenilis“. Vandeniliu varomame Nikola sunkvežimyje Tre montuojamas iki 1000 AG elektrinis variklis, jis gali nuvažiuoti iki 1200 km. Jo masė – 9 tonos. Tokių pačių charakteristikų akumuliatoriniam sunkvežimiui reikėtų tiek baterijų, kad jo masė padidėtų daugiau nei 2 t.

Tai akmuo į Elono Musko kuriamo Tesla Semi sunkvežimio daržą. Kaip neseniai savo bloge paaiškino Billas Gatesas (neužsimindamas apie Tesla), kuo didesnį svorį reikia pervežti, tuo daugiau reikia akumuliatorių. O kuo daugiau akumuliatorių, tuo didesnis svoris, kuriam pervežti reikia dar daugiau akumuliatorių – ir taip ratu. Štai todėl akumuliatoriniai sunkvežimiai – vystymosi akligatvis.

Ne sunkvežimiai, o visa ekosistema

Miltonas ne tik gamina sunkvežimius. Jis žada sukurti visą infrastruktūrą, iki 2028 metų visoje Amerikoje įsteigti 700 vandenilio užpildymo stočių. Naudodamos saulės baterijas ir kitus atsinaujinančius energijos šaltinius, jos vietoje iš vandens išgaus vandenilį – mažiausiai po 800 kg per dieną – tiek užtektų užpildyti 160 sunkvežimių. O kai kurios apskaičiuotos gaminti po 24 tūkstančius kg per dieną. Beje, kitaip nei įprastų akumuliatorių įkrovimas, užpildymas vandeniliu trunka vos 15–20 minučių.

Miltonas sulaukė daugiau nei 14 tūkstančių mašinų užsakymų. Pavyzdžiui, alaus kompanija Anheuser-Busch InBev susitarė dėl 800 sunkvežimių lizingo 7 metams. Nikola keis kuro elementus, atliks visus priežiūros ir garantinio aptarnavimo darbus bei tieks suskystintą vandenilį. Kiekvienas sunkvežimis atneš jam po $1 mln. apyvartos. Anheuser-Busch InBev irgi nenukentės. Pervežimas turi kainuoti jai po $0,95 už mylią, kai tuo tarpu pernai sunkvežimio kelio mylia kainavo $1,82.

Reikalas tas, kad Nikola pavyko atpiginti vandenilį. Dabar jo mažemeninė kaina $14/kg, o Miltonas tikina, kad išgaus jį pigiau, nei po $3/kg.

„Šiame pasaulyje labai mažai žmonių, galinčių pranokti Eloną Muską, ir aš esu vienas iš jų“, – sakė Miltonas.

Vasarį verslininkas paskelbė, kad jo kompanija išleis pikapą Badger („Barsukas“) – Tesla Cybertruck konkurentą. Jis bus irgi dviejų versijų: akumuliatorinis, nuvažiuojantiems mažiau nei 300 mylių, ir vandenilinis tolimų kelionių mėgėjams.

Rugsėjo 8 dieną autokoncernas General Motors (GM) gavo 11% Nikola akcijų ir vietą direktorių taryboje. Mainais koncernas padės suderint Badger gamybą. Nikola pikape sumontuos baterijas, kuro elementus ir kitus GM komponentus, taip sutaupydama laiką jų projektavimui ir sertifikavimui. Reaguodamos į šias naujienas, Nikola akcijos pabrango 34%. O po kelių dienų pasigirdo kaltininkai sukčiavimu iš Hindenburg Research.

Antroji istorija – apie genialų sukčių (Hindenburg Research versija)

Ilga ir kupina nuskenuotų dokumentų, vaizdo įrašų ir nuorodų Hindenburg Research ataskaita pavadinta iškalbingai: „Nikola: kaip išmainyti jūrą melo į stambiausio JAV automobilių gamintojo partnerystę“ (turimas galvoje GM).

Visa Miltono sėkmės istorija regisi kitoje šviesoje. Štai lygiomis dalimis su partneriu paremtas pirmasis jo verslas, saugos signalizacijų tiekimas – St. George Security and Alarms kompanija. Po dviejų metų nuo įkūrimo, Miltonas pardavė ją už $850 tūkstančių. Hindenburg Research rado verslo pirkėją, ir šis papasakojo, kad kompanija pasirodė esanti ne tokia sėkminga, kaip tikino Miltonas. Klientams buvo pažadėta gerokai daugiau, nei firma galėjo išpildyti. Pirkėjas verslą Miltonui grąžino, sumokėdamas $300 tūkstančių baudą. Paskui Miltonas firmą pardavė dar kartą už nežinomą sumą (priminsime, kad jis pats interviu teigė už savo pirmąją kompaniją gavęs $2 mln.).

Hindenburg Research susisiekė su Miltono verslo partneriu, kuriam priklausė 50% St. George Security and Alarms. Žinia, kad pirmasis pirkėjas galiausiai sumokėjo $300 tūkstančių, jam buvo siurprizas. Miltonas užtikrino, kad kiekvieno iš įkūrėjų dalis buvo apie $100 tūkstančių. Ne menkiau jį nustebino Miltono žodžiai, kad už kompaniją buvo gauta $2 mln. – taip išeina, kad Miltonas nuo partnerio nuslėpė $900 tūkstančių.

Ne mažiau klausimų kelia antrasis startuolis, internetinė parduotuvė uPillar.com. Miltonas kalbėjo apie 80 mln. aktyvių naudotojų per mėnesį ir internetinio prekių krepšelio, kuriuo naudojantis galima vienu metu pirkti iš daugelio pardavėjų, išradimą. Hindenburg Research rado žinias vos apie 200 tūkstančių svetainės aplankymų (o ne aktyvių naudotojų) per mėnesį. 80 mln. absurdu pavadino ir buvęs startuolio darbuotojas. O toks internetinis krepšelis buvo išrastas dar praeitame amžiuje.

2009 metais įsteigtas startuolis dHybrid sunkvežimių kuro sistemą pritaikydavo dyzelino ir gamtinių dujų mišiniui. Su stambiu vežėju Swift jis sudarė 800 mašinų modifikavimo kontraktą: Swift sumokėjo $2 mln. už 9% dHybrid akcijų ir suteikė $ 322 tūkstančių kreditą. Miltonas pažadėjo iš pradžių pertvarkyti 10 sunkvežimių, o paskui, kai bus atlikti važiavimo bandymai, modifikuoti likusius. Iki 2012 metų jis pertvarkė tik penkias mašinas, o ir tos pačios neveikė. Swift pateikė ieškinį teismui.

Tuo laiku gauti $2 mln. jau baigėsi. Miltonas ėmė ieškoti naujų investuotojų, laiškuose juos tikindamas, kad Swift kurui sutaupė 38%, pertvarkytomis mašinomis nuriedėjus daugiau nei pusę milijono mylių. Tuo metu dHybrid privertė modifikuotas mašinas veikti, tačiau ekonomija buvo ne didesnė, nei 24%, ataskaitoje tikina Hindenburg Research, ir 800 tūkstančių km nebūtų spėjusios nuvažiuoti. Investuotojams skirtose prezentacijose buvo tvirtinama, kad Swift pasirengusi pasirašyti $250 mln. ar netgi $300 mln. kontraktą, vos tik dHybrid savo išradimą sertifikuos Aplinkos apsaugos agentūroje. Turbūt neverta nė minėti, kad pati Swift apie tokius savo planus nė nenumanė.

Miltonas tikino investuotojus, kad jo techninis direktorius anksčiau dirbo vyr. vadybininku General Motors ir Parker Hannifin. Įdomu, kad prezentacijoje buvo surašyti visų startuolio darbuotojų vardai ir pavardės, o techninio direktoriaus – tik inicialai S. S. Hindenburg Research rado žmogų su atitinkama biografija ir vardu. Tik štai Steve Scott buvo neetatiniu dHybrid konsultantu ir niekados nebuvo startuolio komandoje.

Galų gale Miltonui pavyko įtikinti kompaniją sPower nupirkti jo startuolį. 2012 metų gegužę sutartis buvo pasirašyta, o birželį nutraukta, nes auditas aptiko reikšmingų neatitikimų su tuo, ką žadėjo Miltonas.

Galiausiai Miltonas uždarė dHybrid ir 2012 metų spalį jis įkūrė startuolį, užsiimantį tuo pačiu, tik vadinosi jis šiek tiek kitaip – dHybrid Systems. Pasinaudodamas pavadinimų panašumu, Miltonas tikino investuotojus ir klientus, kad jo firma veikia jau daug metų.

Po dviejų metų Miltonas susitarė su Worthington Industries dėl startuolio pardavimo. 79,59% dalis buvo įvertinta $15,9 mln. O štai $20 mln., kuriuos, pasak Miltono, jis gavo už kompaniją – viso verslo įvertinimas. Startuolio darbuotojai, su kuriuo pabendravo Hindenburg Research, tikino: dHybrid Systems kilo didžiulės kokybės problemos. Kad sandėris nenutrūktų, jie važinėjo po visą šalį, taisydami trūkumus. Pavyzdžiui, kompanija Waste Pro skundėsi, kad už kabinos sumontuota įranga nuo jos šiukšliavežių periodiškai nukrisdavo.

Maždaug po metų Worthington Industries sumanė perkainoti aktyvus ir dHybrid Systems įvertinimą sumažino $ 2,3 mln. O dar po metų pripažino, kad garantiniam dHybrid Systems įrangos remontui teko išleisti $1,5 mln.

Netikėtas posūkis

Nikola (kuris iš pradžių vadinosi Bluegentech) tikino investuotojus, kad jai priklauso patentuota dujų turbinos technologija, „10-15 metų lenkianti bet kurias kitas“. Iš tiesų tuo metu startuolis derėjosi su kompanija Brayton Energy dėl jos turbinų pirkimo, tikina Hindenburg Research.

2016 metų gegužę Miltonas viešai paskelbė, kuo užsiima jo startuolis. Jis parašė, kad įvykdė pervežimo transporto revoliuciją ir priima visiškai parengtų gamybai Nikola One sunkvežimių su dujų turbinomis užsakymus. Liepos gale tviteryje jis patvirtino: „SGD – geriausias pasirinkimas“. Tačiau nepraėjo nė dviejų savaičių, kai jis netikėtai pareiškė, kad Nikola sukūrė vandenilinius kuro elementus ir atsisako SGD. Kodėl gi dujų turbina išnyko, juk pardavus šios laiką pralenkusios technologijos patentą būtų galima uždirbti milijardus dolerių, stebisi Hindenburg Research? Ir kodėl kitais metais Miltonas su Švedijos kompanija Powercell AB pasirašė jos vandenilinių kuro elementų tiekimo kontraktą? O kai 2019-ųjų balandį Powercell AB kontraktą nutraukė, aptakiai nurodydama „nepriimtinas verslo su sąlygas“ su Nikola, startuolis ir toliau pirko Powercell AB kuro elementus ne tiesiogiai, o iš Bosch (kuri yra Nikola akcininkė). Hindenburg Research susisiekė su Powercell AB darbuotoju ir paklausė, ką jis girdėjo apie nuosavus Nikola kuro elementus. Šis lakoniškai atsakė, kad tai visiški paistalai. Pats Miltonas painiojasi – iš pradžių tvirtino, kad Nikola kuria nuosavus kuro elementus su neįvardintomis kompanijomis, o paskui ėmė teigti, kad iš tiesų bendradarbiauja su mokslo tyrimų institutu, kurio pavadinimo atskleisti nenori.

Kaip judino sunkvežimį

Tuo tarpu Nikola One prezentacija įvyko 2016 metų gruodį, dar nepasirašius kontrakto su Powercell AB. Hindenburg Research savo ataskaitoje tvirtina, kad jokio vandenilį naudojančio variklio mašinoje nebuvo. Tiesiog ant prototipo užrašė kažką panašaus į „Ekologiškai švarus vandenilinis elektrinis sunkvežimis“, salone sumontavo skystųjų kristalų ekranus ir energiją tiekė ne iš vandenilio kuro elementų, o po scena patiestu kabeliu. Hindenburg Research rodo fotografiją, kurioje matosi, kaip kabelis patenka į kabiną šalia priekinio rato. Negana to, nors Miltonas reklamavo Nikola One kaip visiškai parengtą prototipą, iš tiesų jis pats savarankiškai judėti negalėjo.

Reikia pasakyti, kad nemažai fondo atliktų demaskavimų nėra nauji. 2020 metų birželį Bloomberg publikavo straipsnį, kuriame tvirtinama, kad pirmosios demonstracijos metu Nikola One buvo veikiau maketas, o ne prototipas. Atsakydamas, Miltonas žadėjo žurnalistus paduoti į teismą, pareikšdamas: visi žinojo, kad sunkvežimis neveikiantis. Juk jo detalės gulėjo ant stalo, tiesiai prieš publiką. Hindenburg Research peržiūrėjo prezentacijos įrašus ir juose jokių stalų su detalėmis nepamatė. Užtat surinko Miltono pasisakymų, kad sunkvežimis „visiškai veikiantis“ kolekciją.

2018 metais Miltonas publikavo vaizdo įrašą, kuriame Nikola One važiuoja plentu:

Tačiau kompanijos darbuotojas papasakojo Hindenburg Research, kad sunkvežimį paprasčiausiai paleido nuo kalvos. Be to, fondas surado vietą, kurioje vaizdo klipas filmuotas. Ten kelias iš tiesų leidžiasi nuo kalvos, o paskui eina ilga, plika akimi praktiškai nepastebima, 3 laipsnių nuokalnė. Hindenburg Research darbuotojai užvažiavo ant kalvos, įjungė mašinos laisvą pavarą ir stumtelėjo ją. Automobilis įsibėgėjo iki 90 km/h ir paskui dar nuriedėjo daugiau nei 3 km.

Kartu su šiuo klipu kompanija nufilmavo dar vieną. Fondas surado jo aktorius. Ir čia tyrėjai nieko nepešė: aktoriai atsisakė bendrauti, teigdami, kad pasirašė neviešinimo sutartį. Nors, rodos, kokias paslaptis jie galėtų sužinoti, pabuvoję šalia sunkvežimio?

Nikola gaubiantis slaptingumo lygis stulbina, suvokė Hindenburg Research. Panašu, neviešinimo sutartis kompanija sudaro su visais, kas tik pamato jų mašinas.

Hindenburg Research turi klausimų ir dėl kitų sunkvežimių. 2020 metų liepą Miltonas publikavo vaizdo įrašą, kuriame Nikola Two „nuo nulio iki 60 mylių per valandą įsibėgėja greičiau nei per 5 sekundes“. Įrašo pradžioje sunkvežimis jau važiuoja. Kadre spidometro nematyti, o Miltono šūksnis „Štai!“ (tikriausiai, kai sunkvežimis įsibėgėjo) girdimas po 10 sekundžių nuo įrašo pradžios.

Kokį kurą naudoja sunkvežimis, ir ar jis juda savarankiškai, nėra aišku.

Tą patį mėnesį Miltonas pareiškė, kad tiesiog šiuo metu nuo Bosch konvejerio Vokietijoje, Ulmo mieste nurieda penki Nikola Tre sunkvežimiai. Rugsėjo 9 dieną Hindenburg Research susisiekė su Bosch atstovu Thorstenu Schönfeldu – ir šis prisiekė, kad sunkvežimiai dar neparengti ir kada jie nuriedės nuo konvejerio, nežinia.

Atsakydamas, Miltonas rugsėjo 11 dieną tviteryje įdėjo Nikola Tre surinkimo linijos fotografijas.

Komentarai (8)