Bermudų trikampio mitas toks gajus, kad šie žodžiai jau tapę bendriniu terminu, apibūdinančiu kažką paslaptingo, nesuprantamo ir galbūt net antgamtiško. Kaip Atlanto vandenyno dalis tapo sąmokslų teorijų ir fantazijų šaltiniu, atsakymo ieško „The Telegraph“.

Bermudų trikampiu populiariai vadinama daugiau nei milijono kv. km ploto teritorija vakarų Atlante, netoli JAV pietryčių pakrantės. Jo ribos brėžiamos nuo Bermudų salų šiaurėje, link pietų Floridos, o iš ten į rytus per Bahamų salas, palei Puerto Riką iki 40 laipsnių vakarų ilgumos ir atgal į Bermudus.

Pasakojama, esą čia vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai. Iš dangaus krenta lėktuvai. Dideli laivai staiga panyra po bangomis. Ištisi krovininiai laivai pranyksta. Žmonės tarsi išgaruoja. Galbūt dėl to kalti ateiviai? Ir aišku, viskas slepiama nuo žmonių, bet tikrąją tiesą tikrai kažkas žino.

Tai, žinoma, nesąmonė, rašo „The Telegraph“. Istoriniai įrašai išties rodo, kad šioje teritorijoje yra buvę nemažai nelaimingų atsitikimų, mirčių – bet Bermudų trikampiui priskiriama teritorija, kuri yra viena judriausių tiek oro, tiek jūrų susisiekimo prasme. Laivai čia plaukia per itin gilius vandenis, kuriuose gausu aštrių koralų ir grėsmingų srovių. Čia dažnai tenka nerimauti dėl uraganų ir tropinių ciklonų. Priešcovidiniais laikais virš šios teritorijos skraidė lėktuvai į Majamį, Kubą, Jamaiką, Dominikos respubliką. Žiūrint statistiškai, vertinant rizikos tikimybę, Bermudų trikampis nėra nė kiek labiau pavojingas nei bet kuri kita judri pasaulio vieta. Bet tai nesustabdė konspiracijos teorijų.

Kaltė (ar garbė – priklausomai nuo jūsų požiūrio) dėl šios frazės daugiausiai tenka Vincentui Gaddisui – bulvarinio žurnalo „Argosy“ autoriui. Kiti rašytojai jau irgi buvę atkreipę dėmesį į šį Atlanto lopinėlį, rašė apie „USS Cyclops“ dingimą (kuris netoli St Kitts 1918 m. pranyko su mangano rūda ir įgula), apie „Star Tiger“ pranykimą („British South American Airways“ lėktuvą su 31 žmogumi, kuris 1948 m. pradingo skrisdamas iš Azorų į Bermudus). Tačiau būtent V.Gaddisas sukūrė terminą, kuris vartojamas iki šiol. 1964 m. vasarį pasirodė jo straipsnis „Mirtinas Bermudų trikampis“, kuris ir pagimdė mitą.

V.Gaddis, švelniai tariant, pritempinėjo faktus – sudėjęs 2 ir 2 gavo 436. Tačiau ką jis padarė – tai plačiau nušvietė įvykį, kuris nutiko prieš 75 metus, ir į kurio klausimus atsakymų vis dar nėra visiškai surasta. Būtent iš „Flight 19“ skrydžio kilo Bermudų trikampio legenda.

Žinoma, dabar žvelgiant į prieš 75 metus įvykusią nelaimę sakytumėm, kad tai, kas nutiko 1945-ųjų gruodžio 5 d., buvo tiesiog viena po kitos sukritusios nesėkmės, kurios lėmė tragediją. Bet nebuvo rasta nei 27 vyrų palaikų, nei juos į pražūtį nešusių lėktuvų nuolaužų. Šiuo atveju juos išties pasiglemžė jūra ir niekad neatidavė. Tai įvyko be jokių žaliųjų žmogeliukų ar skraidančių lėkščių pagalvos, tačiau nuo to istorija ne ką mažiau įdomi.

1945-ųjų gruodžio 5 d. turėjo būti eilinis trečiadienis metuose, kai galų gale baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Turėjo vykti „Flight 19“ skrydis – iš Floridos oro uosto, kuris tuomet buvo karinė bazė, pakilti nedidelė bombonešių „Grumman TBM Avengers“ eskadrilė. Bombonešiai turėjo atlikti eilinė pratybų užduotį – numesti sprogmenis ant negyvenamų nedidelių salelių. Tądien jų tikslas buvo už 100 km nuo pakrantės esančios koralinės seklumos Hen ir Chicken, kurios jau buvo bombarduotos dar tos pačios dienos rytą.

Iš viso į užduotį skrido penki bombonešiai su 14 žmonių įgula – keturi TBM-1C ir vienas TBM-3. Eskadrilės vadas buvo karinių jūrų pajėgų leitenantas Charles'as Tayloras – 28-erių lakūnas, patirtį sukaupęs Antrojo pasaulinio karo mūšiuose. Bombonešiai 14.10 val. esant geram orui pakilo su pilnais bakais degalų.

Iki numatyto tikslo – Hen ir Chicken seklumų – eskadrilė nuskrido kaip ir numatyta. Užduotis buvo skirta ne tik lavinti sprogmenų numetimo tikslumą, bet ir „dead reckoning“ – sugebėjimą padėtį apskaičiuoti remiantis ankstesnės padėties duomenimis.

Apie 15 val. buvo duotas leidimas numesti paskutinę bombą, ir „Avengers“ turėjo grįžti ta pačia kryptimi kaip ir atskrido – iš pradžių į rytus, tuomet padaryti staigų posūkį kairėn į šiaurę, galiausiai – dar vieną posūkį į kairę ir pasiekti karinę bazę Fort Lauderdale. Problemų atsirado apsisukus ir pradėjus skristi į rytus.

15.40 val. bazė gavo radijo signalą iš lakūno Edwardo Powerso, kuris sukėlė nerimą. Paklaustas jų koordinačių, jis atsakė: „Nežinau, kur mes esame. Tikriausiai pasiklydome po paskutinio posūkio“. Situacija dar pablogėjo, kai iš savo lėktuvo prie radijo ryšio prisijungė ir Ch.Tayloras. „Abu mano kompasai neveikia, – pranešė jis. – Mėginu surasti Fort Lauderdale.“ Kita jo žinutė: „Esu virš žemės... Esu tikras, kad virš Floridos salų, bet nežinau kur. Nežinau, kaip pasiekti Fort Lauderdale“.

Neįmanoma, kad lėktuvai tuo metu – kaip manė eskadrilės vadas – būtų jau virš Floridos salų (Florida Keys). Jie buvo kažkur virš Bahamų. Toks buvo planas, toks buvo maršrutas. Po posūkio į šiaurę „Avengers“ turėjo praskristi virš Didžiosios Bahamos, kurią lengva atpažinti ir pagal kontūrus. Tačiau kažkur ir kažkodėl Ch.Tayloras pasimetė ir pradėjo tikėti, kad jie visgi yra už beveik 500 km į pietvakarius. Toks susipainiojimas būtų pražūtingas. Supainioję savo vietą ir toliau laikydamiesi skrydžio plano, lėktuvai būtų išskridę į atvirus Meksikos įlankos vandenis, ir jiems pasibaigtų degalai.

16.45 val., praėjus valandai po pasimetimo, Ch.Tayloras pranešė, ką daro toliau – 45 minutes skris į šiaurės rytus, tuomet – į šiaurę. Per visą šį laiką radarai nesugebėjo aptikti „Avengers“. Tačiau darant prielaidą, kad jie vis dar buvo virš Bahamų, toks kurso pakeitimas juos būtų nuvedęs dar giliau į Atlanto vandenyną, nors ir ne taip toli, kad dar nebūtų galima išsigelbėti.

Tačiau kitas žingsnis buvo lemtingas. Įsitikinęs, kad lėktuvai skrido virš Meksikos įlankos, Ch.Tayloras nurodė pakeisti kursą – atlikti 90 laipsnių posūkį į rytus ir skristi 10 minučių. Fort Lauderdale pasiekė nepatenkintos įgulos žodžiai. „Po velnių, jeigu skristumėme į vakarus, grįžtume namo“, – girdėjosi vieno balsas. – Suk į vakarus, po velnių.“

Jeigu jaunesni pilotai būtų nepaklusę vado įsakymui ir vadovavęsi savo instinktais, jie tikriausiai būtų grįžę namo. Tačiau paklusdami nurodymams jie tikriausiai buvo jau už daugiau nei 350 km nuo žemyninės JAV.

Atrodo, kad Ch.Tayloras trumpam lyg ir suprato savo klaidą. 17.24 val. paskelbė, kad suks į vakarus ir skris tol, kol pasieks žemę arba baigsis degalai. Tačiau po 40 minučių vėl persigalvojo – ir vėl norėjo skristi į rytus.

„Flight 19“ buvo beviltiškai pasimetę. Oro sąlygos prastėjo. Saulė jau leidosi, o degalų atsargos seko. Paskutinė Ch.Tayloro žinutė gauta 18.20 val. Jis pranešė, kad kai tik vieno iš lėktuvų degalų lygis bus žemesnis nei 10 galonų, visi penki bombonešiai turės priverstinai nusileisti į jūrą.

Jau ir šis scenarijus buvo siaubingas, bet užklupo dar ir kitos problemos. Nusileidus saulei, ieškoti „Avengers“ buvo pasiųsti trys orlaiviai – „Consolidated PBY Catalina“ ir du „Martin PBM Mariner“. Vienas iš „Martin PBM Mariners“ su 13 žmonių įgula pakilo 19.27 val. iš Banana River karinės oro bazės. Paskutinę žinutę jis pasiuntė praėjus vos trims minutėms. 21.15 val. tanklaivis „SS Gaines Mills“ pranešė, kad mato liepsnas ten, kur turėjo būti „Martin PBM Mariner“.

Kas lėmė šią dvigubą tragediją? Antgamtinės jėgos? Ar seka nelaimingų įvykių, kuriuos lėmė žmogiška klaida, esant dideliam spaudimui priimti blogi sprendimai, siaubingas atsitiktinumas ir galiausiai – tiesiog nepasisekimas?

Atlikus incidento tyrimą atsakomybė buvo priskirta Ch.Taylorui. Paskelbta, kad jis klaidingai įvertino tikrąją lėktuvo vietą – Bahamas palaikė Floridos salomis, dėl to priėmė klaidingus sprendimus. Visgi jis nebuvo paskelbtas kaltu, kadangi sugedo abu jo kompasai. Tai buvo lemtingas faktorius, dėl kurio jis desperatiškai skrido į klaidinga kryptimi. Vėliau jis buvo visiškai išteisintas ir ataskaita pataisyta, jog „priežastis nežinoma“. To pasiekė Ch.Tayloro motina, negalėdama sutikti, jog sūnus laikomas kaltu dėl 27 žmonių mirties, kai nebuvo rasti nei kūnai, nei lėktuvų nuolaužos.

„Martin PBM Mariner“ sudužimas buvo pripažintas sprogimu – buvo žinoma problema, kad PBM-5 bakuose susikaupdavo sprogūs degalų garai.

„Avengers“ bombonešiai taip ir nebuvo rasti. „Flight 19“ yra graudi istorija, bet reikia pripažinti, kad – vargu ar labai išskirtinė. Tai buvo siaubingas metas, kai jauni vyrai mirdavo taip dažnai, kad jų mirtys buvo tapusios kone įprastu dalyku. Vien per pratybas Fort Lauderdale nuo 1942 iki 1945 m. žuvo 95 žmonės.

Bet „Flight 19“tapo įtraukiančia istorija per tokius straipsnius kaip V.Gaddiso ir dėl to, kad žmogus jau yra toks padaras, kuris iš atsitiktinių įvykių mėgsta sukurti konspiracijas.

„Flight 19“ istoriją kelis kartus priminė vandenyno tyrinėtojai. 1986 m. Atlanto vandenyno dugnas buvo skenuojamas ieškant erdvėlaivio „Challenger“ nuolaužų, ir paskelbta, kad netyčia rastas vienas iš „Avengers“ bombonešių. Pasirodė, kad ne.

1991 m. britas Grahamas Hawkes'as Atlanto vandenyne ieškojo ispanų aukso, kuris esą nuskendęs XVII a. Jis paskelbė radęs penkis netoli vienas kito nuskendusius „Avengers“, kurie atrodė nepažeisti – lyg nunardinti į vandenyną, o ne sudužę. Kilo didelis susidomėjimas, buvo rengiamos spaudos konferencijos... Tik vėliau visa tai irgi lydėjo nusivylimas. Nepavyko patvirtinti ant jų esančių serijos numerių, o vėliau nustatyta, kad šie rasti „Avengers“ yra senesnio modelio nei buvo naudojami 1945 m. Masiniame vandenyno kape, paženklintame begale kūnų, tai buvo tiesiog dar vienas atsitiktinumas.

Komentarai ()