Beveik nežinomas Antrojo pasaulinio karo epizodas – kodėl Jungtinė Karalystė kartu su Sovietų Sąjunga įsiveržė į Iraną, kai tuo pat metu naciai artėjo prie Maskvos? (Foto, Video) ()
Sovietų ir britų kariai pirmą kartą susitiko ne Vismare 1945 m. gegužę, kaip mano dauguma žmonių. 1941 m. sąjungininkų šalys bendrai įsiveržė ir padalijo Iraną.
|
Visi šio ciklo įrašai |
|
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sovietų Sąjungai katastrofišką 1941 m. vasarą vermachtas užėmė didžiąją dalį Baltijos regiono, Baltarusiją, pusė Ukrainos, priartėjo prie Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) ir artėjo prie Maskvos.
Keista, kad, atsižvelgdami į grėsmę Rusijai, sovietų lyderiai nusprendė prieš Iraną atidaryti naują frontą tūkstančius kilometrų nuo Europos.
Iranas kėlė didelį sąjungininkų susirūpinimą. Nepaisant skelbiamo neutralumo, jis laikėsi tvirtų provokiškų pozicijų. Trečiasis reichas padarė milžinišką įtaką Irano politikai ir ekonomikai, o šalyje veikė didelė Vokietijos žvalgybos operacija. Irano šachas Reza Shah Pahlavi atsisakė visų Didžiosios Britanijos ir Sovietų Sąjungos prašymų išsiųsti daug Vokietijos piliečių.
Tokia situacija buvo nepriimtina, ypač todėl, kad svarbus „Lend-Lease“ (lendlizo) maršrutas per vadinamąjį Persijos koridorių kirto Irano teritoriją. Siekdami atmesti bet kokią galimybę, kad Iranas gali padėti ar net prisijungti prie Ašies, sąjungininkai sutiko perimti šalį savo kontrolei iki karo pabaigos. 1941 m. rugpjūčio 25 d. sovietų ir Didžiosios Britanijos kariuomenė pradėjo bendrą invaziją į šalį, pavadintą operacija „Countenance“.
Sovietų Sąjunga rado teisinę invazijos priežastį ir nepaskelbė karo Iranui. Joje buvo minima 1921 m. Rusijos ir Persijos sutartis, kurioje buvo sakoma: „Jei trečioji šalis nori naudoti Persijos teritoriją kaip operacijų prieš Rusiją bazę, Rusija tam tikslui turi teisę įvesti savo karius į Persijos teritoriją karinėms operacijoms, reikalingoms jos gynybai.“
Netikėta sovietų ir britų invazija su desantininkais priešo užnugaryje ir absoliutus sąjungininkų aviacijos dominavimas danguje paliko nedaug galimybių Irano kariuomenei. Bandydami priešintis pirmosiomis dienomis, iraniečiai netrukus perėjo į chaotišką kovą ir daliniai masiškai pasidavė.
Matydama, kaip kariuomenė kenčia pralaimėjimus visais frontais, Irano vadovybė rugpjūčio 29 d. įsakė kariuomenei sudėti ginklus.
Kitą dieną britų ir sovietų kariai susitiko Sanandajuje. Rugpjūčio 31 d. jie paspaudė rankas Qazvin mieste, esančiame vos už 160 km nuo Teherano.
Tęsinys kitame puslapyje:
Rugsėjo 15 d. sąjungininkų kariai įžengė į Teheraną, kur surengė bendrą karinį paradą. Visa kampanija sovietams kainavo 40, o britams – 22 žuvusius. Iraniečiai prarado per 800 karių, o per bombardavimus Irano miestuose žuvo 200 civilių.
Sovietų kariuomenė užėmė šiaurinę šalies dalį, Britanijos jos pietinę ir pietvakarinę dalis, o Iranas gavo naują lyderį. Reza Shah Pahlavi atsisakė sosto sūnaus Mohammado Reza Pahlavi (jis buvo nuverstas 1979 m. islamo revoliucijos metu) naudai, kurio vadovaujama šalis paskelbė karą Vokietijai. Tai leido sklandžiai veikti Persijos koridoriui ir vėliau surengti sąjungininkų lyderių konferenciją Teherane 1943 m.
Buvo nuspręsta, kad sąjungininkai paliks Iraną praėjus pusmečiui po karo pabaigos. Ir nors Didžioji Britanija laiku evakavo savo karius, sovietai taip neskubėjo. Stalinas organizavo kelių marionetinių valstybių – Azerbaidžano Liaudies Respublikos ir kurdų Mahabado Respublikos – kūrimą Šiaurės Irane, ketindamas jas vėliau aneksuoti.
Šis žingsnis sukėlė didžiulį diplomatinį atsaką iš vakarų ir Jungtinių Tautų, kuris galiausiai privertė Sovietų Sąjungą pakeisti savo planus ir apleisti marionetines valstybes likimo valiai. Netrukus Irano kariuomenė atgavo šalies šiaurinių teritorijų kontrolę.
