„Video formatų karai“ – „LaserDisc“ prieš VHS vaizdo kasetes: kodėl ypač aukštą vaizdo kokybę pasiūlęs diskas pralaimėjo ir atgimimas kita forma (Foto, Video) (15)
2009 m. sausio 14 d. „LaserDisc“ (LD) oficialiai mirė. Tačiau, blizgus 30 cm (12 colių) optinis diskas, kuris kadaise namų vaizdo įrašų rinkoje konkuravo su VHS ir „Betamax“, jau buvo seniai užmirštas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Tačiau būtent tą sausio dieną, „Pioneer“ – paskutinė likusi įmonė, gaminanti „LaserDisc“ įrenginius – paskelbė, kad nutraukia „LaserDisc“ grotuvų gamybą pagaminę paskutinę 3000 vienetų partiją, o per visą gamybos istoriją buvo pagaminta kiek mažiau nei 17 milijonų vienetų.
„Rinkos aplinkoje, kurioje dabar vyrauja naujos laikmenos, tokios kaip DVD ir„ Blu-ray“ diskai, „Pioneer“ tapo sunku įsigyti dalių, reikalingų gaminti LD grotuvus. Todėl, įmonė buvo priversta nutraukti savo LD produktų gamybą“, - rašoma „Pioneer“ pranešime spaudai.
„LaserDisc“ buvo rinkoje tris dešimtmečius, per tą laiką jis pelnė gerą reputaciją, nes suteikė daug geresnę vaizdo kokybę, geresnį garsą ir pranašesnę navigaciją nei konkurentai. Iš viso to, kad VHS laimėjo akistatą, iš pirmo žvilgsnio yra priešinga. Vis dėlto, „LaserDisc“ pralaimėjo namų pramogų formato karus ne dėl geresnio produkto, o pirmiausia dėl savo kainos.
„Video formatų karai“
Namuose tvirtai įsitvirtinus televizijai, kitas pramogų verslo žingsnis buvo Holivudo filmų perkėlimas iš tamsaus kino teatro į amerikiečių namus. Šiuo tikslu 1975 m. debiutavo „Sony“ sukurtas „Betamax“ magnetinių vaizdo kasečių formatas.
Po metų JVC pradėjo į rinką pateikė VHS („Video Home System“). „Betamax“ turėjo geresnę vaizdo kokybę, tačiau VHS buvo lengvesnė, pigesnė ir galėjo sutalpinti žymiai daugiau informacijos nei „Betamax“ (bent jau ankstyvieji modeliai).
Nors „Betamax“ ir „VHS“ kovojo vadinamuosiuose „vaizdo formato karuose“, VHS laimėjo daugiausia dėl didelių „Sony“ klaidų, o ne dėl VHS pranašumo.
Tuo tarpu „Magnavox“ dirbo su lazeriniais vaizdo diskais ir sukūrė savo vaizdo formato versiją - „DiscoVision“ („LaserDisc“ pirmtakas).
„DiscoVision“ tampa „LaserDisc“
„DiscoVision“ iš esmės tiesiog užkodavo analoginius duomenis į diską, kuris buvo nuskaitomas lazeriu. Pažymėtina, kad ši nauja technologija turėjo žymiai geresnę vaizdo ir garso kokybę nei VHS ir „Betamax“.
Jis taip pat galėjo saugoti kelis garso takelius, skirtingai nei juostos formatai, leidžianti pridėti tokius dalykus kaip režisieriaus komentarai ir panašiai. Diskus taip pat buvo daug lengviau ir teoriškai pigiau pagaminti.
„DiscoVision“ pirmą kartą buvo išleistas 1978 m. gruodžio mėn. tik vienoje rinkoje – Atlantoje, Džordžijos valstijoje. „DiscoVision“ grotuvas kainavo 700 USD (šiandien apie 3000 USD). Pirmasis filmas, išleistas „DiscoVision“ formatu buvo „Jaws“ („Nasrai“). Grotuvus sėkmingai išpardavus visoje Atlantoje, „DiscoVision“ persikėlė į kitas rinkas.
1980 m. „Pioneer“ kartu su MCA išleido savo grotuvo versiją, tačiau atsisakė originalaus šios technologijos pavadinimo. Iš pradžių pavadintas „LaserVision“, jis galiausiai tapo žinomas kaip „LaserDisc“.
Investuodama į grotuvo, kurį buvo pigiau pagaminti nei „Magnavox“, gamybą, „Pioneer“ sugebėjo jų kainą sumažinti iki maždaug 500 USD (šiandien apie 2100 USD).
Tęsinys kitame puslapyje:
„LaserDisc“ prieš VHS
Taigi, jei „LaserDisc“ buvo pranašesnis formatas, kodėl VHS tapo toks populiarus? Daugeliu atžvilgių dėl kai kurių tų pačių priežasčių, kodėl „Betamax“ irgi galiausiai pralaimėjo VHS.
Pirmiausia, kaip minėta anksčiau, dėl kainos. „LaserDisc“ grotuvas buvo technologiškai sudėtingas ir gana didelis, todėl jį gaminti ir išsiųsti buvo palyginti brangu, net jei per metus jie būtų pardavę tiek vienetų, kiek VHS grotuvai.
Kitas didelis klausimas buvo talpa. Į standartinę VHS juostą be problemų gali tilpti dauguma filmų. Tačiau „LaserDisc“ negalėjo.
Skirtingai nuo DVD ir „Blu-ray“, „LaserDisc“ saugojo vaizdo įrašą ir garsą analogine forma (nors vėliau garsas galėjo būti saugomas ir skaitmeniniu būdu). Dėl nepakankamo išsaugoto vaizdo įrašo glaudinimo kartu su gana dideliu kadrų dažniu pradiniai diskai galėjo įrašyti tik 30 minučių vaizdo įrašo (vėliau 60 minučių) vienoje disko pusėje.
Tai reiškė, kad filmą reikėjo dažnai pertraukti, kad diskas būtų apverstas arba pakeistas kitu. Po tokio apvertimo ar apsikeitimo taip pat prireikė maždaug 20–30 sekundžių, kol diskas vėl pradėtų suktis visu greičiu.
Vėlesni modeliai galėjo automatiškai perjungti lazerį į kitą disko pusę. Bet visa tai tiesiog pridėjo daugiau sąnaudų ir taip brangiai kainuojančiai sistemai ir buvo visiškai nereikalinga palyginti pigioje VHS, kur viena juosta talpino daugumą filmų.
Tai sugrąžina mus į pačių diskų kainą. Nors techniškai „LaserDisc“ galėjo būti žymiai pigiau pagaminti, palyginti su vaizdo kasetėmis (tai buvo tik du vienpusiai aliuminio diskai, susluoksniuoti į plastiką), „formato karai“ ir toliau siautė ir VHS tapo vis populiaresnis, didžiulis parduotų juostų kiekis devintojo dešimtmečio pabaigoje VHS juostos gamybos kaina sumažino iki maždaug 1 USD (šiandien apie 2 USD), tuo tarpu vieno „LaserDisc“ gamyba tuo metu kainavo apie 5 USD.
Dėl to devintojo dešimtmečio pabaigoje vartotojai mokėjo apie 35–40 USD (šiandien apie 70–80 USD) už naujus „LaserDisc“ filmų leidimus, o nauji VHS leidimai buvo parduodami už maždaug 15–20 USD (šiandien nuo 30 iki 40 USD).
Kitas veiksnys, lėmęs VHS pergalę prieš „LaserDisc“, buvo atsparumas mechaniniam poveikiui. Diskus sugadinti lengviau nei vaizdo kasetes: jos buvo žymiai patvaresnės nei „LaserDisc“ – netyčia numetus vaizdo kasetę ant žemės tikriausiai jai nieko netnutiktų. Tačiau „LaserDisc“ tai gali įbrėžti.
Skirtingai nuo skaitmeninių DVD ir „Blu-ray“, analoginis „LaserDisc“ iš pradžių neturėjo realaus būdo pašalinti tokius defektus. Be to, daugiausia dėl prastos ankstyvųjų diskų gamybos kokybės, „LaserDisc“ taip pat buvo linkę sugesti dėl „diskų puvimo“.
Dar vienas reikšmingas VHS pranašumas buvo galimybė įrašyti laidas. Nors techniškai buvo įmanoma įdėti tokią įrašymo funkciją į „LaserDisc“ grotuvą, nė vienas gamintojas niekada nesirinko siūlyti tokio dalyko.
Galų gale, kai VHS toliau didino savo rinkos dalį, „LaserDisc“ greitai prarado populiarumą ir tapo labiau niša videofilams, kurie norėjo kuo geresnės vaizdo ir garso kokybės technologijos.
VHS nugalėjo... „LaserDisc“ „vaikai“
„LaserDisc“ galiausiai pralaimėjo vaizdo formatų karus. Bet atgimė kita forma, kuri įveikė VHS – DVD ir „Blu-ray“, kurie buvo pagrįsti „LaserDisc“ pradėta technologija, nors ir skaitmenine, o ne analogiška forma.
Dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai pasirodė DVD, jo vaizdo ir garso kokybė pralenkė „LaserDisc“ (nors kai kurie videofilai teigtų kitaip, pirmenybę teikdami analoginiam formatui, todėl „LaserDisc“ grotuvai buvo gaminami iki pat 2009 m.).
Be to, dėl suglaudinto skaitmeninio formato, be kitų patobulinimų, visą filmą galima lengvai laikyti vienoje daug mažesnio disko pusėje. Mažėjo ne tik diskai; technologijų pažanga kartu su sumažėjusiais diskais leido ir kompaktiškesnius, palyginti pigius grotuvus.
Galų gale, VHS laimėjo prieš „LaserDisc“, tačiau jo „palikuonys“ netrukus atkeršijo ir užbaigė VHS ir taip laimėjo „video formatų karą“.
