„Prancūziškasis Transibiras“ – inžinerinis geležinkelių megaprojektas, turėjęs skersai kirsti vieną ekstremaliausių pasaulio dykumų: statybų darbai vyko vergiškomis sąlygomis (Video) ()
Šis milžiniškas geležinkelių tinklas turėjo sujungti Prancūzijos kolonijas Afrikoje.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Trans-Sacharos geležinkelis buvo Prancūzijos vykdytas geležinkelio linijos tiesimo projektas, turėjęs eiti į pietus nuo Alžyro, skersai kirsti Sacharos dykumą ir pasiekti subsacharinę Afriką.
Tai būtų buvęs Prancūzijos atitikmuo Didžiosios Britanijos Keiptauno–Kairo geležinkeliui. Pirmą kartą pasiūlytas 1879 m., jis buvo rimtai apsvarstytas 1900-ųjų pradžioje, o 1928 m. buvo svarstomas Parlamento.
Dalis linijos buvo nutiesta nuo Orano iki Kolumbo-Becharo Alžyre ir dar viena į šiaurę nuo Dakaro iki Bamako Malyje. 1941 m. Vichy vyriausybė nutiesė keletą kilometrų geležinkleio, tačiau netrukus projektas buvo nutrauktas.
Trans-Sacharos geležinkelio idėja
Pietinės Prancūzijos Vakarų Afrikos dalys buvo praktiškai izoliuotos, didžiuliai vidaus regionai tarp jų ir Alžyro buvo beveik neįveikiama kliūtis, todėl karo su tokia stipria jūrų galia, kaip Anglija, atveju jiems kiltų didelis pavojus.
Tačiau Alžyras buvo palyginti netoli Prancūzijos ir, be to, turėjo savo gynybos priemonių, todėl jį sujungus su kitomis Prancūzijos Afrikos dalimis, nuo išorinio priešo būtų apsaugotos Prancūzijos kolonijos. Be strateginių priežasčių, skatinančių Trans-Sacharos geležinkelį, buvo ir politinių bei ekonominių. Toks kelias suartintų skirtingas šalies dalis ir labai palengvintų jų ekonominį užkariavimą.
1873 m. sausio 13 d. Paulas Solleiletas pristatė Trans-Sacharos geležinkelio projektą Ryšių ir kolonijų ministrui. O 1879 m. balandžio 26 d. Armandas Duponchelis išleido leidinį „Trans-Sacharos geležinkelis“ („Le Chemin de Fer Transsaharien“).
Jis tikėjosi, kad už Sacharos esančio geležinkelio tiesimas kainuos 1,6 milijono frankų už kilometrą. 1879 m. Prancūzijos vyriausybė keturioms Trans-Sacharos tyrimo misijoms skyrė 600 000 frankų.
1880 m. buvo atlikti kai kurie išankstiniai vietovės tyrimai į pietus nuo Alžyro. Tačiau tų pačių metų vasarį, prancūzai pateko į tuaregų pasalą, kurios metu buvo beveik sunaikinta pulkininko Flatterso vadovaujama ekspedicija. Šis incidentas daugeliui metų įšaldė projektą.
Grįžimas prie projekto
Rimčiau Trans-Sacharos geležinkeliu 1940-aisiais susidomėjo Viši Prancūzijos vyriausybė. Tai buvo vertinama kaip būdas padidinti Prancūzijos imperijos vientisumą ir visos prancūzų tautos dvasią.
Geležinkelis turėjo daug siūlomų pranašumų. Tai leistų greitai susisiekti su Prancūzijos Sudanu (dabartinis Malis) ir sudaryti galimybes greitai ir patogiai pasiekti šalies išteklius. Be to, geležinkelis turėjo pakeisti regioną ir padaryti jį pirmaujančiu medvilnės ir žemės ūkio prekių gamintoju. Galvijų populiacija ir ryžių gamyba smarkiai padidėtų ir būtų naudinga visuomenei.
Antrasis pasaulinis karas sutapo su geležinkelio tiesimu – 1941–1942 m. jis buvo pradėtas tiesti naudojantis vergų darbu. Priverstinio darbo stovyklos buvo išsibarsčiusios visoje šalyje, ir jas sujungė Trans-Sacharos geležinkelio projektas. Žydai ir kiti kaliniai buvo priversti dirbti prie šio projekto.
Darbininkų darbo sąlygos buvo tragiškos: buvo blogai maitinami ir gyveno siaubingomis sanitarinėmis sąlygomis. Už menkiausią taisyklių pažeidimą grėsė kankinimai ir žiaurumai; internuotieji nebuvo traktuojami kaip žmonės. Daugelis mirė nuo sumušimų; dar daugiau mirė nuo šiltinės protrūkių arba tiesiog nuo išsekimo ir alkio.
Galų gale, Trans-Sacharos geležinkelis niekada nebuvo baigtas; buvo pastatyta tik nedidelė dalis bėgių. Statybos sustojo 1944 m. dėl finansinės paramos stokos, o 1945 m. projektas buvo oficialiai atšauktas.
Kaip galėjo atrodyti pabaigtas Trans-Sacharos geležinkelis galima įsivaizduoti palyginus su geležinkeliu Mauritanijoje, garsėjančiu ilgiausiais pasaulyje traukinių sąstatais:
