Pirmasis pasaulyje mūšio lauke panaudotas pistoletas-kulkosvaidis – vokiškasis „MP 18“: revoliucinis ginklas turėjo per daug problemų ir atėjo per vėlai, kad pakeistų karo eigą (Foto, Video) ()
Pirmasis pasaulyje mūšio lauke panaudotas pistoletas-kulkosvaidis buvo vokiškas „MP 18“ – revoliucinis ginklas, tačiau atėjęs per vėlai, kad pakeistų karo eigą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„MP 18“ buvo ginkluoti vokiečių šturmo kariai (sturmtruppen), kuriems buvo pavesta šturmuoti priešo apkasus naudojant didžiulę ugnies galią. Ginklas buvo revoliucinis, tačiau turėjo daug problemų.
„MP 18“ debiutavo per Pirmąjį pasaulinį karą. Paprasti standartinės laidos šautuvai nebuvo optimizuoti apkasų karui. Jie buvo optimizuoti pataikyti į priešą esantį už poros tūkstančių metrų ir turėjo ilgus vamzdžius, kad tiksliai pasiektų tolimus taikinius. Tai padarė juos gana prastu pasirinkimu siauroms, ankštoms apkasų sąlygoms.
Europos standartiniai šautuvai buvo graižtviniai ir turėjo ribotą talpą, paprastai vos penkis ar septynis šovinius. Kita vertus, „MP 18“ puikiai tiko apkasams.
Jis pirmiausia buvo numatytas kaip tranšėjų ginklas, optimizuotas artimai kovai. Tuo tikslu, „MP 18“ tiems laikams turėjo labai talpią apkabą. Naudojant standartinį 32 šovinių talpos būgninę dėtuvę, „MP 18“ buvo žymiai pranašesnis už bet kurį šautuvą, kurio nuotolis siekė 300 metrų ar mažiau.
Neramiu tarpukario laikotarpiu nemažai vokiečių sukarintų grupių naudojo „MP 18“ miestų mūšio metu, kurie pasižymėjo daugybe tų pačių savybių, kaip ir praėjusio dešimtmečio apkasai, t.y. griežta, uždara kova trumpais atstumais.
Trūkumai
Vienas „MP 18“ trūkumų buvo pilnai užtaisyto ginklo svoris. Kaip pistoletas-kulkosvaidis jis buvo labai sunkus – maždaug 5 kilogramai su pilna 32 šovinių dėtuve. Be to, būgninė dėtuvė padarė ginklą šiek tiek nesubalansuotą ir jį buvo sunku užtaisyti rankomis, nenaudojant specialios paskirties užtaisymo įrankio.
Pats būgnas taip pat buvo šiek tiek problemiškas – prie jo turėjo būti pritvirtinta atrama, kad jis nebūtų įkištas per toli į „MP 18“ uoksą.
„MP 18“ taip pat trūko saugumo. Jei netyčia nukrisdavo ar stipriai sutrenktas, ginklas galėjo netyčia iššauti.
Variantai
Iš pradžių visiškai automatinis ginklas „MP 18“ sugebėjo paleisti tik pavienius šūvius atsargiai ir tikslingai greitai spaudžiant nuleistuką. Po Pirmojo pasaulinio karo, kai kuriems variantams buvo suteiktas ugnies parinkiklis pusiau ir visiškai automatiniam šaudymui. Kai kuriems taip pat buvo suteikta varžtų užrakto tipo apsauga, neleidžianti ginklui netyčia iššauti.
Po Diunkerko mūšio 1940 m. britai sukūrė tiesioginę „MP 18“ kopiją (pasinaudoję, naujesne versija „MP 28“). Gautas automatas „Lanchester“ tam tikrais būdais buvo pranašesnis už originalą ir turėjo tvirtą, aukštos kokybės dizainą.
Modifikuotas „MP 18“ variantas „MP 28“, buvo ribotai naudojamas Vermachto karių Antrojo pasaulinio karo metu.
Nors „MP 18“ gamyba baigėsi 1920-aisiais, jo dizainas sudarė daugumos 1920–1960 m. pagamintų pistoletų-kulkosvaidžių pagrindą.
