„Normandija-Nemunas“ eskadrilė – garsi prancūzų naikintuvų grupė, kovojusi sovietų pusėje Rytų fronte. Eskadrilės istorija buvo itin populiari SSRS – kurti filmai apie prancūzų lakūnus, tarp jų ir vienas lietuviškas. Kas užtikrino tokį susidomėjimą šiais prancūzų pilotais?

Prancūzijos lakūnai, pilotavę sovietinius „Jak“ naikintuvus, buvo grėsmingas karinis dalinys, atlikęs daugiau nei 5000 misijų ir numušęs mažiausiai 273 vokiečių naikintuvus. Tai, suprantama, įsiutino nacius ir sakoma, kad Vokietijos feldmaršalas Wilhelmas Keitelis paskelbė įsakymą: „Kiekvienas sugautas gyvas prancūzų pilotas turi būti nedelsiant sušaudytas“.

Išsiųsti prancūzų lakūnus į Rusijos frontą sugalvojo Prancūzijos pasipriešinimo vadas generolas de Gaulle'is. Planas sovietų vadovybės buvo patvirtintas 1942 m. lapkričio mėn.

Prancūzijos pilotai Sovietų Sąjungoje

„Normandijos“ eskadrilė, kaip ji buvo vadinama pradžioje, pradėjo veikti 1943 m. kovo mėn. Iš pradžių jos gretose buvo 14 pilotų ir 47 mechanikai. Vėliau, po prancūzų pilotų sėkmingų kovų Baltarusijoje ir Lietuvoje, 1944 m. vasarą Josifas Stalinas prie eskadrilės pavadinimo pridėjo žodį „Nemunas“. Netrukus eskadrilė išsiplėtė ir virto pulku.

Vis dėlto, iš visų originalių 14 pilotų iki karo išgyveno tik trys. Apskritai, „Normandijos-Nemano“ pulke kovojo apie šimtas prancūzų, už savo drąsą jie gavo daug sovietų karinių apdovanojimų. Keturi pilotai netgi gavo aukščiausius sovietinius apdovanojimus - Sovietų Sąjungos didvyrio vardą, o tai užsieniečiams tuo metu buvo reta garbė.

Beje, eskadrilė „Normandija-Nemunas“ veikia iki šiol.

Tarptautinės politikos centre

Eskadrilė sulaukė daug dėmesio. Pirmieji karo metai buvo sunkiausi SSRS, todėl Maskvai reikėjo bet kokios karinės pagalbos. Taigi užsienio pilotai buvo labai svarbūs.

Tuo pačiu metu buvo bent dvi papildomos priežastys, privertusios sovietų vadovybę atidžiai pažvelgti į Prancūzijos eskadrilę ir nukreipė kovotojų grupę į tarptautinės politikos centrą.

Kai Stalinas palaikė de Gaulle'io idėją sovietų ir vokiečių fronte sukurti Prancūzijos karinį dalinį, Europoje sąjungininkai sausumoje dar nekovojo su vokiečiais. SSRS buvo viena ir visomis priemonėmis bandė pastūmėti britus ir amerikiečius įsiveržti į žemyną (tuo metu jie kovojo Šiaurės Afrikoje, Azijoje ir Šiaurės Atlante).

Šiame kontekste „Normandija-Nemunas“ užtikrino akivaizdų sąjungininkų buvimą Rusijos fronte. Naudodama šį pavyzdį, Maskva norėjo efektyvinti karinį bendradarbiavimą su sąjungininkais.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()