„Akinančio kamufliažo“ istorija buvo gana trumpa, bet suvaidinusi svarbų vaidmenį.

Pirmojo pasaulinio karo metu (WWI) vykę jūrų mūšiai turėjo ir vieną įdomiausių maskavimosi sprendimų per visą istoriją – „akinamąjį kamufliažą“, dar kartais vadinamą „žaibiškuoju apakinimu“.

Idėja buvo gana paprasta: įvairius karo ir prekybinius laivus nudažyti tokiais raštais, kad povandeniniai Vokietijos laivai jų tiesiog nematytų.

Bet ar tokia įdomi idėja veikė praktikoje? Išsiaiškinkime.

Kada buvo pristatytas „akinantis kamufliažas“ ir kodėl?

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą pasaulio vandenynuose karaliavo JK Karališkojo karinio jūrų laivyno laivai, tačiau viskas pasikeitė prasidėjus WWI karui.

Staiga Karališkojo karinio jūrų laivyno laivai susidūrė su nauju ir mirtinu priešu – vokiečių „U-boat“ povandeniniais laivais.

Skaičiuojama, kad karo metu šie vokiečių povandeniniai laivai sugebėjo nuskandinti ar stipriai pažeisti maždaug 5 700 laivų ir nužudyti daugiau kaip 12 700 civilių, kadangi tarp atakuojamų laivų buvo ir prekybiniai.

Problema dar labiau paaštrėjo, kai 1917 m. sausio mėn. Vokietijos Kaizeris paskelbė suteikiantis povandeniniams laivams visapusišką laisvę atakuoti bet kurį priešų laivą, patekusį į jų regimąjį lauką.

Pirmoji naujojo įsako auka tapo Lamanšo sąsiauryje buvęs HMHS Lanfranc. Tai buvo eilinis ligoninės laivas, kuriame buvo gydomi sužeistieji, tačiau balandžio 17 d. vokiečių povandeninis laivas SM UB-40 į jį paleido torpedas, taip nužudydamas 34 asmenų, įskaičiuojant ir 15 tame laive gydytus vokiečius.

Šis įvykis buvo plačiai vertinamas kaip tragedija ir sukėlė milžinišką pasipiktinimą, nes laivas aiškiai buvo žinomas, kaip plaukiojanti ligoninė ir jo užpuolimas pamynė visas Hagos konvencijos taisykles.

Tačiau šis epizodas tikrai nebuvo vienintelis.

Nuo 1917 m. kovo iki tų pačių metų gruodžio vokiečiai ir toliau atakavo visų rūšių britų laivus. Ir medžioklės sezonas buvo sėkmingas – per savaitę nuskandindavo po maždaug 23 laivus. Reikėjo kažką daryti.

Vienas iš variantų buvo pabandyti laivus užmaskuoti. Maskavimo taktika sausumoje pasirodė esanti labai efektyvi, tačiau atviruose vandenyse aplinkybės buvo kitokios.

Maža to, prekybiniai ir karo laivai buvo ganėtinai dideli, tad plaukimo metu jie iš savo kaminų išleisdavo dūmus ir tą vargiai paslėpsi.

Buvo siūlomos įvairios idėjos, kaip gi užmaskuoti laivus. Pradedant jų pavertimu panašiais į banginius, apdengiant atspindinčiais veidrodžiais ar net taip maskuojant, kad jie atrodytų tarsi salos.

Taigi, perskaitėte teisingais – atrodytų kaip salos. Ir tiesą sakant būtent garsusis išradėjas Thomas Edisonas pasiūlė tokią idėją, kaip būtų galima maskuoti Amerikos karo laivus. Skirtingai nuo kitų jo išradimų, ši idėja nepasiteisino.

Nepaisant idėjų įvairovės, atrodė, kad niekas neveikia. Galiausiai Karališkojo karinio jūrų laivyno leitenantas Normanas Wilkinsonas, kuris pagal profesiją buvo grafikos dizaineris ir laikraščių iliustratorius, pasiūlė visiškai unikalią ir iš pirmo žvilgsnio logikai prieštaraujančią idėją – padarykime laivus išskirtinius!

Nors gali atrodyti, kad Normanas visiškai neteisingai suprato maskavimosi sąvoką, jo idėja užsikrėtė ir kiti, ir kaip paaiškėjo, tai buvo genialus sprendimas.

Normano idėja buvo laivų korpusus nudažyti margais dryžiais, sūkuriais ir kitomis netaisyklingomis formomis, panašiai į tai, ką šiais laikais laikome kubizmo meno kūriniais. Kitaip tariant, laivus paversti iš pažiūros pamišusio menininko drobe.

Idėja buvo ne slėpti laivus, o į juos žiūrinčius suklaidinti arba apakinti (taip ir atsirado „akinančio kamufliažo“ terminas). Per periskopą žiūrintys vokiečių kariškiai turėjo būti suklaidinti ir jiems sunkiau įvertinti realią laivo padėtį, plaukimo greitį bei atstumą.

Kai sprendimą atakuoti ar ne reikėjo priimti akimirksniu, ir menkiausia skaičiavimų klaida galėjo nulemti, kad į laivą bus nepataikyta ar bent jau smogta į ne tokias kritines vietas.

Dabar tokia maskuotė gali atrodyti juokingai ir gali kilti klausimas: kaip ji čia pakeis skaičiavimus? Bet prisiminkime, kad kalbame apie Pirmojo pasaulinio karo laikus.

Tiesą sakant tais laikais torpedų smūgis į plaukiančius laivus buvo beveik menas, o ne tikslusis mokslas, kaip kad yra šiais laikais, turint išvystytas technines galimybes.

Vokiečių „U-boat“ ir kitų povandeninių laivų kariai turėjo žinoti norimo atakuoti laivo dydį, plaukimo greitį, kryptį, atstumą iki jo ir apskaičiuoti kur jis bus, kai jį pasieks išauta torpeda.

Paleidus torpeda buvo tikimasi, kad ji ir laivas susitiks tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje. Trumpai tariant, turėjai numatyti ateitį, jei norėjai pataikyti į priešų laivą.

Ir torpedos paleidimas turėjo būti atliekamas nuo laivo esant ne arčiau kaip 300 m ir ne toliau kaip 1900 m. Negana to, visus skaičiavimus reikėjo atlikti per 30 sekundžių, nes ilgiau laikant iškištą periskopą gali būti pastebėtas priešo karo laivų ir taip bus išduota povandeninio laivo vieta bei gali susilaukti atsakomojo smūgio.

Ginklininkai viską turėjo padaryti teisingai, nes kiekviename „U-boat“ povandeniniame laive turėjo vos 12 torpedų. Atakos įranga buvo brangi ir paleidimo procesas lėtas, tad šaudyti bet kaip, kol pataikysi – galimybės ir tokios prabangos nebuvo.

Ir net menkiausia 8-10 laipsnių skaičiavimo klaida reiškė, kad į atakuojamą laivą greičiausiai nepataikysi, iššvaistysi brangias ir limituoto kiekio torpedas bei priešui praneši apie save.

Normano Wilkinsono „akinantis kamufliažas“ apėmė didelius ir kontrastingų spalvų blokus – juodos ir baltos, žalios ir rausvai violetinės, oranžinės ir mėlynos spalvų – įvairias geometrines figūras, kreives ir kitokias formas, kad tik būtų sunkiau nustatyti laivo formą, dydį ir svarbiausia – plaukimo kryptį.

Ant laivų korpusų nupieštos kreivės buvo meistriškai. Imituojant vandenų bangas ir atrodė, kad laivas yra trumpesnis, nei yra iš tikrųjų bei optiškai apgaudavo, nes atrodė, kad jis plaukia priešinga kryptimi.

Kiti sugebėdavo laivų korpusus taip nuspalvinti, kad atrodydavo, jog plaukia daugiau nei vienas laivas, ar kad laivas plaukia nuo stebėtojo tolyn, nors yra priešingai.

Panašių maskavimosi strategijų galima rasti ir gamtoje – pagalvokite apie zebrus.

Visgi, ši strategija buvo sukurta taip, kad geriausiai veikė žvelgiant į laivą pro periskopą. Dėl šios priežasties tokia maskavimosi strategija buvo taikoma tik tiems laivams, į kuriuos greičiausiai taikysis vokiečių „U-boat“ povandeniniai laivai.

Normano Wilkinsono idėja vis labiau įsitvirtino ir pirmasis laivas, kuriam buvo suteiktas „akinantis kamufliažas“, buvo HMS Industry laivas.

Išbandžius jo maskavimosi gebėjimus, buvo paprašyta pakrančių apsaugos pareigūnų bei kitų stebėtojų pranešti savo pastebėjimus. Admiralitetą įtikino gauti rezultatai ir netrukus tokia maskavimosi strategija buvo pradėta taikyti ir kitiems laivams.

Visai greitai 50 britų laivų buvo padengti „akinančiu kamufliažu“, o vėliau ir Amerikos laivai perėmė tokią strategiją.

Netgi dalis lėktuvų taip pat buvo nudažyti pagal tokią strategiją. Ir per Antrąjį pasaulinį karą dalis lėktuvų buvo padengiami tokiu kamufliažu. Efektyvumą sunku apskaičiuoti, tačiau bent jau atrodė, kad sumažėjo incidentų, kai savus orlaivius netyčia apšaudydavo sava priešlėktuvinė šaulių ugnis.

Kodėl „akinantis kamufliažas“ nebuvo naudojamas toliau?

„Akinančio kamufliažo“ istorija trumpa. Vos tik pradėtas naudoti, greitai buvo nustota naudoti tokią praktiką. Tačiau, kodėl?

Viena iš priežasčių yra ta, kad buvo labai sunku įvertinti, ar tai buvo veiksminga, ar apskritai turėjo kokį nors poveikį.

Iki karo pabaigos maždaug 2300 britų laivų buvo padengti „akinančiu kamufliažu“. Pats Admiralitetas pripažino, kad nors tai, turbūt, nepagerino laivų šansų išgyventi, tačiau ir nepakenkė.

Visgi, yra tam tikros įdomios statistikos.

Per pirmąjį ketvirtį po to, kai buvo pradėti eksploatuoti „akinančiu kamufliažu“ dengti laivai, šie laivai taip pat buvo užpulti. Apie 72 proc. užpultų laivų nuskendo. Palyginimui, įprastų laivų buvo nuskandinta 62 proc.

Tačiau per antrąjį ketvirtį rezultatai pasikeitė „akinančiu kamufliažu“ dengtų laivų naudai: apie 60 proc. užpultų laivų nuskendo, palyginus su 68 proc. įprastų laivų.

Plius, per šį laikotarpį vandenyse plaukiojo daugiau „akinančiu kamufliažu“ dengtų laivų nei įprastų. Tad toks rezultatas atrodo dar geriau.

Amerikos „akinančiu kamufliažu“ dengtiems laivams sekėsi dar geriau. Iš maždaug 1250 tokių laivų, nuo 1918 m. kovo iki lapkričio mėn., nuskendo tik 18 laivų. Tačiau svarbu pažymėti, kad šie laivai plaukiojo skirtingomis jūromis, palyginus su britų ir jų sąjungininkų laivais.

Apskritai atrodė, kad tokia „akinančio kamufliažo“ strategija veikė, ir su tuo sutiko draudimo bendrovės. Priemokos už „akinančiu kamufliažu“ dengtus laivus buvo sumažintos, o tokių laivų įgulos jautėsi saugiau.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, „akinančio kamufliažo“ raštai ir spalvos buvo pakeistos į įprastą pilką laivų spalvą. Taip nutiko dėl įvairių priežasčių, įskaitant ir poreikio nebuvimą (dingo „U-boat“ povandeniniai laivai) bei finansines priežastis (pigiau laivą dažyti viena spalva).

Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui įvairios dažymo schemos ir vėl atgijo. Ir vėl buvo bandoma nuslėpti laivo klasę bei dydį. Tačiau ir šiuo laikotarpiu tokia strategija buvo naudojama ribotą laiką bei po 1945-ųjų laivai perdažyti viena spalva.

Padidėjus radarų sistemų veiksmingumui, „akinantis kamufliažas“ tapo mažiau efektyvus, išskyrus tuos atvejus, kai puolančios pajėgos vis dar rėmėsi optiniais laivų stebėjimo ir paieškos įrenginiais.

Šiandien, kai kuriuose laivuose, pavyzdžiui ant USS Freedom, vis dar galima pamatyti „akinančio kamufliažo“ atitikmenį, tačiau įprastai tai jau galima rasti tik muziejuose ar meninėse instaliacijose.

Tęsinys kitame puslapyje

Komentarai ()