Scapa Flow nuskandinimas – kaip Vokietijos karinis jūrų laivynas savanoriškai nuskandino beveik visą savo laivyną: gyrė net pats vokiečių admirolas, o tai padaręs žmogus buvo laikomas didvyriu (Foto, Video) ()
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1919 m. birželio 21-osios rytą oras buvo ramus ir palankus, todėl Didžiosios Britanijos laivynas, saugojęs internuotus vokiečių laivus, paliko Scapa Flow ir išplaukė į pratybas – Reuteris pamatė savo galimybę.
10 val. ryto, praėjus lygiai valandai po Didžiosios Britanijos laivyno išvykimo, Reuteris išsiuntė vėliavos signalą, įpareigojantį laivyną laukti sekančio signalo – nuskandinimo.
Apie 11:20, naudojant semaforą ir prožektorius, buvo išsiųstas lemtingasis vėliavos signalas.
Žemiau denio vokiečių jūreiviai atsuko jūros vožtuvus, torpedų vamzdžius ir iliuminatorius bei sudaužė vandens vamzdžius, kad užtvindytų laivus. Kai kuriuose laivuose per pertvaras buvo išgręžtos skylės, kad būtų lengviau patektų vanduo.
Laivai buvo sąmoningai užtvindyti iš vienos pusės, kad jie apsiverstų ir nuskęstų, nes tai apsunkintų britams laivų gelbėjimą.
Praėjo maždaug valanda, kol britai suprato, kas vyksta. Vokiečių laivai labai pakrypo į vieną pusę, nuo stiebų vėl plevėsavo Vokietijos vėliava, o įgulos apleido laivus. Kai viceadmirolas seras Sidnėjus Fremantle'as gavo naujienų apie nuskandinimą, atvykęs į Scapa Flow vandens paviršiuje pamatė tik didžiausius laivus.
Iki 17 val. popietės buvo nuskandinta 15 kapitalinių laivų, 4 lengvieji kreiseriai ir 32 eskadriniai minininkai. Likę 23 laivai arba liko vandens paviršiuje, arba buvo nutempti į seklesnius vandenis ir užplaukę ant seklumos.
Admirolas Fremantle buvo įsiutęs. Jis apkaltino Ludwigą von Reuterį, kad jis nesilaiko paliaubų sąlygų, ir suėmė jį kartu su 1800 kitų vyrų kaip karo belaisvius. Nors privačiai jis gyrė Reuterio sprendimą: „Negalėjau atsispirti simpatijai fon Reuteriui, kuris išsaugojo savo orumą, kai prieš jo valią buvo atsidūręs labai nemalonioje ir klastingoje padėtyje“.
Incidentas klostėsi ne taip taikiai, kaip būtų norėjęs admirolas Reuteris. Britų kariai nušovė 9 vokiečių jūreivius, o 16 buvo sužeisti.
Prancūzai nusivylė, kad Vokietijos laivyno nebeliko, tikėdamiesi įsigyti bent dalį laivų. Tuo tarpu Vokietijos laivyno admirolas Reinhardas Scheeris pareiškė: „Aš džiaugiuosi. Pasidavimo dėmė buvo nuvalyta nuo Vokietijos laivyno. Šių laivų nuskendimas įrodė, kad laivyno dvasia nėra mirusi. Šis paskutinis veiksmas atitinka geriausias Vokietijos karinio jūrų laivyno tradicijas“.
Vokietijoje jis buvo laikomas didvyriu, išsaugojusiu karinio jūrų laivyno garbę.
Gelbėjimo operacijos prasidėjo beveik iš karto ir tęsėsi visą trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius. Daugiau nei pusė laivų buvo pakelti ant vandens paviršiaus, bet prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui operacijos buvo sustabdytos.
Aštuntajame dešimtmetyje kai kurie nuskendę vokiečių laivai tapo žemo fono plieno, naudojamo radiacijai jautriems prietaisams, pvz., Geigerio skaitikliams, šaltiniu. Plienas, pagamintas po Antrojo pasaulinio karo, yra užterštas radionuklidais, patekusiais į atmosferą branduolinio ginklo bandymų metu pirmaisiais Šaltojo karo metais. Toks plienas negali būti naudojamas prietaisams, kuriuose yra subtili ir labai jautri elektronika. Plienas, pagamintas iki branduolinio amžiaus, turi ypatingą vertę, nes jame yra mažai arba visai nėra radiacijos. Iki 1945 m. pastatyti karo laivai yra vertingas tokio plieno šaltinis.
Nuo 1963 m. Dalinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties, fono spinduliuotės lygis smarkiai sumažėjo, tapo lengviau gaminti pakankamai žemos spinduliuotės plieną, todėl nereikia gelbėti senų karo laivų.
Šiandien Scapa Flow vandenyse liko tik kelios nuolaužos.
