Po šiomis grotelėmis slepiasi giliausias pasaulyje rankomis iškastas šulinys – laisvai tilptų visas Vilniaus televizijos bokštas ir dar liktų vietos: darbai vyko siaubingomis sąlygomis (Foto, Video) (4)
Giliausias pasaulyje rankomis iškastas šulinys yra toks gilus, kad jame laisvai tilptų Vilniaus televizijos bokštas arba Empire State dangoraižis ir dar liktų vietos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Prie Nufildo ligoninės pastato sienos Woodingdeane, netoli Braitono ir Hovės, Jungtinėje Karalystėje, yra mažas, nepastebimos išvaizdos grotelėmis uždengtas šulinys.
Nepaisant paprastos išvaizdos, Woodingdeano vandens šulinys išsiskiria tuo, kad yra giliausias pasaulyje rankomis iškastas šulinys – siekia svaiginantį 390 metrų gylį – jis yra toks gilus, kad jame laisvai tilptų Niujorko Empire State dangoraižis (381 m) arba Vilniaus televizijos bokštas (326 m).
1850-aisiais „Brighton's Guardians“ nusprendė pastatyti naują darbo namą dabartinio Elm Grove (Braitono rajonas) vietoje ir pramoninę mokyklą nepilnamečiams maždaug už 3 km.
Mokyklos, įsteigtos vyrų ir moterų vaikams, gyvenantiems vietos darbo namuose, tikslas buvo išmokyti miesto jaunimą „pramonės įpročių“ ir atgrasyti juos nuo „nesąžiningumo“.
Siekdama tiekti vandenį šiai naujai įstaigai, korporacija nusprendė iškasti naują šulinį, nes tiekti vandenį iš vietinio vandentiekio buvo brangu.
Pagal pradinį planą buvo tikimasi iškasti 1,8 m pločio ir maždaug 122 m gylio, kur buvo tikimasi pasiekti vandens horizontą, plytomis išklotą šulinį. Visas iškastas dirvožemis būtų dedamas į kibirus ir rankiniu būdu sukant gervę prie platformos, esančios veleno viršuje, iškeliamas į paviršių. Kasimo darbai prasidėjo 1858 m.
Po 2 metų kasimo šulinys pasiekė 133 m gylį, bet vanduo vis dar nebuvo pasiektas. Bijodamas, kad jie ką tik praleido vandens horizontą, rangovas davė nurodymus, šulinio dugne pasukti kasimo kamerą maždaug 9 m į šiaurę, tačiau tai taip pat nieko nedavė.
Kiti šoniniai tuneliai buvo kasami į vakarus ir į rytus, tačiau nė vienas iš jų nebuvo sėkmingas. Negalėdami pripažinti pralaimėjimo, „Brighton's Guardians“ sankcionavo tolesnio 1,2 m pločio šachtos kasybą rytinio tunelio gale.
Kitus dvejus metus kasimas tęsėsi visą parą, o vyrai dirbo siaubingomis sąlygomis. Apšviesti žvakių šviesos, darbininkų komandos rankiniais įrankiais turėjo kasti, krauti kibirus ir kloti plytas šimtus metrų po žeme.
Garo varikliai tiekdavo orą vamzdžiais žemyn, kad kasėjai turėtų kuo kvėpuoti. Karštis buvo toks varginantis, kad daugelis dirbo nuogi.
Gervininkai stovėjo ant mažų platformų, esančių ant šulinio krašto, ir priiminėjo pilnus žemių kibirus ir tiekė žemyn plytas. Vienas gervininkas net žuvo nukritęs į atvirą kasamą šulinį.
Kuo šulinys darėsi gilesnis, tuo toliau kasti tapo brangiau. Woodingdeano šulinys vietos mokesčių mokėtojams kainavo apie 90 svarų sterlingų per savaitę, o „Brighton's Guardians“ pradėjo ginčytis dėl išlaidų. Daugelis juokavo, kad miestas bando išsikasti iki antipodo (priešingo taško Žemėje).
Galiausiai, 1862 m. kovo 16 d. po ketverių metų kasimo, 390 m gylyje (iš kurių 259 m buvo žemiau jūros lygio) žemė pradėjo judėti. Vandeniui prasiveržus per paviršių, darbininkai skubiai pakilo į paviršių, kad nepaskęstų. Išlipti iš tokio gylio užtruko 45 minutes.
Nepaisant didelių išlaidų, milžiniškų pastangų ir pažado, kad šulinys kasmet sutaupys miestui daug vandens, jis buvo naudojamas tik ketverius metus, po to šulinys buvo apleistas praktiškesnio vandens tiekimo naudai.
Mokyklos, kurioje šulinys buvo iškastas vandens tiekimui, jau seniai nebėra, tačiau šulinys išliko savo vietoje. Dabar jį supa 60 cm aukščio titnago ir plytų sienutė, o viršus yra padengtas metaliniu dangčiu ir grotelėmis, kad žmonės ar daiktai nenukristų žemyn.
