Sovietų Sąjunga būtų susidūrusi su didžiulėmis bėdomis, jei 1941 metais Japonija būtų pradėjusi ataką ir atidariusi frontą Rytuose. Tačiau po visiško karinio pralaimėjimo 1939 m. Japonija nusprendė vengti tolesnių nesutarimų su Raudonąja armija.

„Kiekviena diena buvo ta pati: japonai puola auštant ir sustoja tik sutemus. Neprisimenu, kad būtume ėmę karo belaisvius. Bet kiekvieną dieną valandą leisdavome jiems surinkti savo mirusiuosius, ir jie tai padarė“, - prisiminė Ivanas Karpenko, kuris vadovavo kulkosvaidžių būriui per SSRS ir Japonijos Khalkhyn Golo mūšius.

Khalkhyn Golo mūšiai buvo keisti. Viena vertus, penkis mėnesius (1939 m. gegužės – rugsėjo mėn.) Tolimuosiuose Rytuose vyko žiauri kova, apimanti tankus ir oro pajėgas, dėl kurių buvo tūkstančiai aukų. Kita vertus, nė viena šalis oficialiai nepaskelbė kitai karą ir nė viena nekovojo už savo žemę.

Nepaisant to, šis keistas konfliktas buvo lemtingas ir labai suformavo netrukus kilusio Antrojo pasaulinio karo eigą, kai Japonijos imperija nusprendė 1941 m. nepulti SSRS iš rytų. Taip pat Khalkhyn Gole išgarsėjo Georgijus Žukovas, vėliau nugalėjęs vokiečius.

Japonijos imperijos ekspansija

Iki 1939 metų japonai išplėtė savo imperiją ir įtakos sferą daug toliau nei jų gimtosios salos. 1910 m. jie okupavo Korėją, o 1932 m. Šiaurės Kinijoje (Mandžiūrijoje) įkūrė marionetinę valstybę Mandžuką.

Tai reiškė, kad Japonija turėjo kruopščiai balansuoti ties tiesioginio susidūrimo su SSRS ir jos sąjungininke, komunistine Mongolija, riba. Be to, 1936 m. Japonija stojo į nacistinės Vokietijos pusę, pasirašydama Antikominterno paktą, nukreiptą prieš SSRS. Tai reiškė, kad sovietų ir japonų santykiai, ir taip buvę prasti, tik dar labiau pablogėjo.

1938 metais abi galios pirmą kartą susirėmė atvirame mūšio lauke prie Khasano ežero, SSRS ir Mandžiūrijos pasienyje. Tą kartą SSRS nugalėjo. Po metų Kvantungo armija padarė dar vieną bandymą – šį kartą užpuolė Mongoliją.

Nesusipratimas ar provokacija?

Japonai tvirtino, kad siena tarp Mandžuko ir Mongolijos eina Khalkhyn Gol  upe, įtekančia į Buiro ežerą. Priešingai, mongolai ir jų sovietų sąjungininkai teigė, kad siena eina maždaug 16 kilometrų  į rytus nuo upės, tiesiai į rytus nuo Nomonhan kaimo.

„1938 m. japonai išsiuntė į ginčijamą sritį pareigūną, kuris pranešė... kad siena eina Khalkhyn Gol  upe“, - teigia japonų istorikas Koto Kasakhara ir pridūrė, kad visas incidentas galėjo būti didžiulis nesusipratimas.

Tuo tarpu sovietų ir rusų istorikai yra tikri, kad konfliktas neturėjo nieko bendra su kartografija ir kad „nesusipratimas“ buvo tik pretekstas Japonijos ekspansijai.

„Tokijas buvo susierzinęs, kai SSRS padėjo Kinijai, kuri kovojo prieš Japoniją. Taigi ji nusprendė pradėti provokaciją prieš SSRS, kad ji būtų Japonijos galios liudininkė ir nebepadėtų Kinijai“, - rašoma knygoje „Tarptautinių santykių istorija“.

Tęsinys kitame puslapyje:

Mūšis viduryje stepių

1939 m. gegužę Japonijos kareiviai, veikdami kartu su Mandžuko armija, beveik nesutikdami pasipriešinimo, įsiveržė į Mongolijos valdomą teritoriją. Mongolams ir, dar svarbiau, sovietams reikėjo laiko sutelkti jėgas ir smogti atgal. Vieta, kur susidūrė dvi valstybės, buvo toli nuo sovietų karinių bazių, todėl iš pradžių kilo problemų dėl logistikos ir transporto.

Iš pradžių mūšiai SSRS armijai, dislokuotai Mongolijoje, nebuvo sėkmingi: oro erdvėje dominavo Japonijos oro pajėgų naikintuvai, o sovietų pajėgos buvo prastai organizuotos, kad atremtų šias atakas.

Khalkhyn Golo mūšiuose atsiskleidė daugybė Raudonosios armijos silpnybių. Kareiviai nebuvo pasiruošę mūšiui: jiems trūko artimos kovos patirties, todėl buvo lengva juos išsklaidyti. Sovietams taip pat buvo sunku koordinuoti savo judėjimą: sprendimai buvo priimami Maskvoje, esančioje už 6000 km vakaruose.

Kad pakeistų karo eigą, Josifas Stalinas pavedė sovietų armijai vadovauti generolui Georgijui Žukovui.

Žukovo požiūris į karo eigą buvo rizikingas ir prieštaringas. Pavyzdžiui, liepos 2 d., kai japonai perplaukė upę ir sovietai susidūrė su grėsme būti apsuptiems, Žukovas įsakė skubiai atakuoti 11-ąją tankų brigadą be jokios atsarginės pagalbos. Nors 70% sovietinių tankų buvo sunaikinti, jie įvykdė savo užduotį, išstumdami priešą atgal per kitą upės pusę. Rugpjūtį sovietai pradėjo kontrpuolimą.

Pasak karo istoriko Aleksandro Šišovo, iki to laiko mūšyje dalyvavo 57 000 sovietų ir 75 000 japonų karių. Mūšiai buvo atšiaurūs ir negailestingi – japonai kovojo drąsiai ir beveik niekada nepasiduodavo, vietoj to nusižudydami.

Tačiau Žukovo taktika, taip pat kiekybinė tankų ir lėktuvų viršenybė padėjo sovietams nugalėti. Iki 1939 m. rugsėjo 4 dienos 6-oji Japonijos armija buvo visiškai nugalėta ir priversta grįžti prie pradinės sienos.

Pasekmės

1939 m. rugsėjo 15 d. SSRS ir Japonija pasirašė paliaubų sutartį. Sovietų ir Japonijos pasienio konfliktas prisidėjo prie SSRS ir Japonijos neutralumo pakto pasirašymo 1941 m.

Kitą kartą šios šalys kovojo tarpusavyje tik 1945 m., po Vokietijos pralaimėjimo. Įdomu tai, kad Japonija net ir sunkiausiais Antrojo pasaulinio karo laikais niekada nebandė pulti SSRS.

Pralaimėjimas Mongolijoje išblaivino Japonijos vyriausybę ir jie nusprendė surasti lengvesnius užkariavimo taikinius: Indokinijoje ir Ramiajame vandenyne. Ten jie galiausiai susidūrė su kita supervalstybe – JAV – ir vėl buvo nugalėti. Bet tai visai kita istorija.

Sovietų propagandinis dokumentinis filmas „Khalkhin-Gol“ (1940 m.):

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Russia Beyond

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()