„Sovietų Hindenburgas“ – pasaulio rekordą pasiekusio didžiausio SSRS dirižablio laukė tragiškas likimas: katastrofa lėmė visos cepelinų pramonės žlugimą (Foto, Video) ()
„SSRS-V6“ dirižablis buvo didžiausias Sovietų Sąjungos aerostatas, kuris pasiekė pasaulio rekordą, tačiau jo istorija baigėsi tragedija, tapusia „sovietų Hindenburgu“ ir galutinai palaidojusia tolesnį sovietinių dirižablių kūrimą.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sovietinių dirižablių pramonė
Rusija savo dirižablius (cepelinus) pradėjo kurti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau vis dėlto didžiąją dalį Rusijos dirižablių parko sudarė pagaminti pagal užsienio modelius ar užsienyje užsakyti orlaiviai.
1920 metais pasirodė pirmasis sovietinis cepelinas – dirižablis „Astra“, pastatytas 1913 m. Prancūzijoje, suremontuotas ir pervadintas į „Krasnaja Zvezda“ („Raudonoji žvaigždė“).
Po trejų metų buvo įkurtas Oro centras, kuriam pavesta kurti sovietinius cepelinus. Tačiau daug sėkmingų dirižablių nebuvo pastatyta. Vienas geriausių buvo „Komsomolskaya Pravda“ („Komjaunimo tiesa“).
Dirižablių statyba suaktyvėjo po to, kai Dolgoprudnyje (28 km į šiaurės vakarus nuo Maskvos) buvo įkurta įmonė „Dirizhablestroy“ („Zeppelin Construction“), kuri vienijo visus, susijusius su dirižabliais.
Garsus italų aviacijos inžinierius ir Arkties tyrinėtojas Umberto Nobile buvo pakviestas iš Italijos ir vadovavo organizacijos techniniam valdymui. „Dirizhablestroy“ įmonėje buvo sukurti aštuoni dirižabliai, iš kurių didžiausias buvo „SSSR-V6“, pastatytas 1934 m. Jis buvo pavadintas „Osoaviakhim“ vardu – organizacijos, kuri dirbo gerinant SSRS gynybinius pajėgumus.
„SSSR-V6 Osoaviakhim“ konstrukcija buvo pagrįsta Italijos dirižabliu „N-4“, tačiau, atsižvelgiant į ankstesnę sovietinių dirižablių patirtį, buvo padaryti reikšmingi pakeitimai.
„SSSR-V6“ buvo 104,5 metro ilgio ir 18,8 metro skersmens – daug didesnis nei bet kuris ankstesnis sovietinis dirižablis ir galėjo gabenti iki 8,5 tonų krovinių.
Pirmasis „Osoaviakhim“ skrydis įvyko 1934 m. lapkričio 5 d. Umberto Nobile vadovavo pačiai įgulai. Šis skrydis truko valandą ir 45 minutes. Kiti bandomieji skrydžiai taip pat įrodė, kad dirižablis yra pakankamai geras, kad juo būtų galima reguliariai skraidyti.
Tuo pačiu metu cepelinų pramonė, palyginti su lėktuvų sektoriumi, nelabai vystėsi. Pavyzdžiui, 1937 metais lėktuvo pilotai pasiekė 23 skirtingus rekordus, o aeronautai (dirižablių pilotai) neturėjo kuo pasigirti. Visi cepelinų entuziastai suprato, kad jie turi atlikti kažką nuostabaus, kad išgelbėtų pramonę.
Sovietų aeronautai pasirinko pabandyti pasiekti rekordą su cepelinu „SSSR-V6“, ir suprato, kad geriausias dalykas, kurį dirižablis gali atlikti, buvo ilgiausias skrydis be nusileidimo ir degalų papildymo. To metu rekordas priklausė Vokietijos dirižabliui „LZ 127 Graf Zeppelin“: 1935 m. jis ore be nusileidimo praleido 119 valandų iš eilės (beveik 5 paros).
Rekordas
Pasirengimas truko dvi savaites. Visi instrumentai ir pats dirižablis buvo kruopščiai patikrinti, korpusas užpildytas šviežiomis dujomis ir nulakuotas. Skrydis prasidėjo 1937 m. rugsėjo 29 d., 6:48 val.
Iš tikrųjų 16 įgulos narių neturėjo užduoties pasiekti rekordo, jiems tiesiog buvo liepta skristi kuo ilgiau. Jų 2800 kilometrų ilgio maršrutas buvo suplanuotas iš anksčiau. Aeronautai turėjo skristi virš kelių didžiųjų miestų, tokių kaip Novgorodas (dabartinis Didysis Novgorodas, 490 km į šiaurės vakarus nuo Maskvos), Kazanė (720 km į rytus nuo Maskvos) ir Kurskas (460 km į pietvakarius nuo Maskvos).
Tęsinys kitame puslapyje: