Pickelhaube tapo Prūsijos mačizmo ir militaristinės galios simboliu. Imperatoriaus 1871 m. įsakymu Pickelhaube tapo privalomas visiems vokiečių kariams.

Pozuoti nuotraukoms, dėvint Pickelhaube, itin pamėgo aukščiausi Prūsijos ir Vokietijos vadovai, tarp jų kaizeris Vilhelmas II, Otto von Bismarckas ir Paulius von Hindenburgas. Tačiau kitose šalyse raguoti šalmai tapo barbarizmo sinonimu, ypač per Pirmąjį pasaulinį karą.

Jau pirmaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais paaiškėjo, kad „modernus“ Pikelhaube neatitinka apkasų karo reikalavimų. Odiniai šalmai praktiškai nesaugojo nuo skeveldrų ir šrapnelių, o styrantys smaigai atkreipdavo dėmesį į besislepiančius kareivius.

Dėl šių trūkumų ir medžiagų stygiaus, 1915 m. buvo įvestas supaprastintas pikelhaubės modelis su nuimamu smaigu. 1915 m. rugsėjį buvo išleistas įsakymas fronte šalmus nešioti be smaigų.

Pradedant 1916 m. pikelhaubes vis labiau ėmė keisti nauji plieniniai šalmai (Stahlhelm), kurie turėjo geriau saugoti galvas nuo skeveldrų. Smaiginiai šalmai tapo paradiniais, kuriuos dėvėdavo vyresnieji karininkai toliau nuo karo veiksmų zonos.

1918 m. žlugus Vokietijos imperijai smaiginiai šalmai buvo išbraukti iš Vokietijos karinės uniformos. Net policija ėmė dėvėti jėgeriškus kiverius. Antrajame pasauliniame kare Vokietijos kariuomenė jau naudojo tik plieninius šalmus.

Pikelhaubės iki šiol yra kai kurių šalių paradinių uniformų elementas. Jas naudoja Švedijos leibgvardija, Portugalijos Nacionalinė Respublikos gvardija, Čilės, Kolumbijos, Venesuelos ir Ekvadoro Karinių akademijų kursantai, Čilės armijos orkestras, Kolumbijos Prezidento apsaugos batalionas.

Jordanijos Eismo policija irgi dėvi pikelhaubių variantą. Dabartinės Rumunijos žandarmerija (Jandarmeria Romana) turi raitąjį padalinį, kuris vilkėdamas paradines uniformas dėvi pikelhaubes su baltais pliumažais – ši tradicija perimta iš XIX a.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

HistoryNet

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)