Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Didžiosios Britanijos armija turėjo didžiulį amunicijos ir sprogmenų perteklių – armija ėmė ieškoti idėjų, kur juos padėti.

Buvo pasiūlyta, kad amunicijos perteklius galėtų būti panaudotas seisminiams eksperimentams, surengiant kontroliuojamus sprogimus, kad būtų sukurtos seisminės bangos, kurių intensyvumas panašus į tas, kurias sukelia nedideli žemės drebėjimai.

Eksperimentus atlikti Anglijoje buvo nepraktiška, nes reikiamo dydžio sprogimai padarytų žalą netoliese esančioms teritorijoms. Taigi britai atsigręžė į Vokietiją.

Britai ką tik baigė didžiausią žmonijos istorijoje karą su Vokietija ir tarpusavio agresija tarp buvusių priešų vis dar buvo didelė.

1946 m. ​​liepos mėn. netoli Soltau miesto, Šiaurės Vokietijoje, buvo susprogdintas amunicijos sąvartynas, kurio metu kilusios seismines bangos buvo stebimos iki 50 km atstumu. Tačiau britams reikėjo kažko didesnio.

Taigi jie pradėjo ruoštis galingiausiam pasaulyje nebranduoliniam sprogimui, kuris galiausiai tapo žinomas kaip „Britų sprogimas“ („British Bang“).

Britų akys nukrypo į nedidelį salyną prie Vokietijos pakrantės – Helgolandą.

Helgolandas yra nedidelis salynas, esantis maždaug 46 kilometrus nuo Vokietijos pakrantės Šiaurės jūroje. Jį sudaro dvi salos – apgyvendinta vieno kvadratinio kilometro pagrindinė sala Hauptinsel ir negyvenama mažesnė sala, pavadinta Dune, kurioje yra salos lėktuvų pakilimo takas.

Dėl savo strateginės padėties Helgolandas turi ilgą karinę istoriją. Iš pradžių salas užėmė fryzų piemenys ir žvejai, 1402 m. salas valdyti pradėjo Šlėzvigo-Holšteino kunigaikščiai, o 1714 m. salynas tapo Danijos nuosavybe.

1807 m., per Napoleono karus, Helgolandą užgrobė britų laivynas – salos 1814 m. oficialiai tapo Didžiosios Britanijos valda. 1890 m. salos buvo perduotos Vokietijai mainais už Zanzibarą (sala prie Tanzanijos krantų) ir kitas Afrikos teritorijas.

Vokiečiai evakavo saloje gyvenančius civilius gyventojus ir išplėtojo salą į pagrindinę karinio jūrų laivyno bazę su daugybe uosto įrengimų ir laivų statyklų, požeminiais įtvirtinimais ir pakrantės baterijomis.

Netoli šios salos, 1914 m. rugpjūčio 28 d. įvyko pirmasis Pirmojo pasaulinio karo jūrų mūšis tarp britų ir vokiečių – Helgolando įlankos mūšis. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, salos gyventojai grįžo ir sala tapo populiariu vokiečių aukštuomenės kurortu. Nacių valdymo metu sala vėl tapo karinio jūrų laivyno tvirtove ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje patyrė stiprų Sąjungininkų bombardavimą.

1945 m. gegužę Vokietijai pralaimėjus, gyventojai buvo evakuoti, o salos perėjo Didžiosos Britanijos žinion. Britai nusprendė giluminiais sprogdinimais sunaikinti likusius įtvirtinimus, požeminius bunkerius ir povandeninių laivų bazę, o tuo pačiu sukelti seisminias bangas, kurias tirtų mokslininkai.

1947 m. balandžio 18 d. Karališkasis laivynas susprogdino 6 700 tonų sprogmenų. Juodų, grybos formos debesų šleifas šovė į 1,8 km aukštį. Už 60 km esančios žemyninės dalies žmonės buvo įspėti atidaryti langus, kad išvengtų implozijos (sprogimo iš vidaus), o sprogimas užfiksuotas net Sicilijoje. Gineso rekordų knygoje Helgolando sprogimas nurodytas kaip didžiausias pasaulyje nebranduolinis sprogimas istorijoje.

Detonacija, kurios metu išsiskyrė trečdalis Hirošimos atominės bombos energijos, supurtė pagrindinę salą keletą kilometrų iki jos pagrindo po žeme. Iš pradžių britai tikėjosi, kad sala bus visiškai sunaikinta. Ji išliko, tačiau jos fizinė forma pasikeitė visiems laikams. Pietinis jos galas įgriuvo į didžiulį kraterį, kuris šiandien yra garsi turistų traukos vieta.

Karališkosios oro pajėgos toliau naudojo salas kaip bombardavimo poligoną, kol 1952 m. kovo 1 d. jos buvo grąžintos Vakarų Vokietijai. Miestas, uostas ir maudymosi kurortas Düne buvo atstatyti, o Helgolandas vėl tapo atostogų kurortu.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Amusing Planet

Aut. teisės: MTPC

Komentarai (1)