Tai buvo vienas ryžtingiausių karo mūšių – dvi dienas trukusi įnirtinga kova dėl žemės ūkio Voznesensko miestelio ir jo strategiškai svarbaus tilto kontrolės.

Apie tai „BBC News“ straipsnyje rašė žurnalistas Andrew Hardingas, skelbia Censor.NET.

Pergalė leistų Rusijos kariuomenei veržtis toliau į vakarus palei Juodosios jūros pakrantę iki didžiulio Odesos uosto ir didelės atominės elektrinės.

Vietoj to, Ukrainos kariai, remiami vietinių savanorių armijos, sudavė pražūtingą smūgį Rusijos planams – pirmiausia susprogdino tiltą, o paskui atmušė už 100 km į rytus besiveržiančią kariuomenę.

„Sunku paaiškinti, kaip mes tai padarėme. Tai mūsų vietinių gyventojų ir Ukrainos kariuomenės kovinės dvasios dėka“, – sakė 32 metų Voznesensko meras Jevhenas Velyčko, stovėdamas neperšaunama liemene su savo asmens sargybiniais prie miesto tarybos.

Tačiau praėjus beveik trims savaitėms po mūšio, meras perspėjo, kad tikėtinas naujas Rusijos kariuomenės puolimas, o miesto gynėjams trūksta ginklų, kad galėtų juos atremti antrą kartą.

„Tai tokia strateginė vieta. Mes giname ne tik miestą, bet visą už jo esančią teritoriją. Ir neturime sunkiosios ginkluotės, kurią turi mūsų priešas“, – sakė jis.

Kaip ir daugelyje kitų Ukrainos frontų, britų atgabentos prieštankinės raketos suvaidino lemiamą vaidmenį keičiant situaciją su Rusijos šarvuočiais Voznesenske, dėl ko miestas buvo užtvindytas iki 30 sugedusios technikos vienetų – tankais, šarvuočiais ir net sraigtasparniais.

„Tik šių ginklų dėka mums pavyko nugalėti savo priešą čia. Ir dėkojame savo partneriams už paramą. Tačiau mums reikia daugiau. Priešų vilkstinės tęsis“, – sakė Velyčko.

Strateginė Voznesensko svarba išryškėjo netrukus po to, kai Rusijos kariams nepavyko užimti dar didesnio tilto į pietus per antrąją pagal dydį Ukrainos upę Pietinį Bugą.

Šiandien Voznesenskas nėra visiškai apgyvendintas miestas, kuriame nuolat skamba oro antskrydžių sirenos. Pastarosiomis savaitėmis tūkstančiai žmonių iškeliavo traukiniais arba nelygiais keliais, vingiuojančiais dideliais kalvotais kviečių laukais.

Daugelis nusprendusių likti vietoje, atrodo, nori kalbėti apie savo didelę pergalę.

„Tai buvo didžiulės viso miesto pastangos“, – sakė vietos parduotuvės savininkas Aleksandras, kovojęs su AK47 priekinėje linijoje ir šaukdamas: „Nagi, mano brangieji!“, kol kitas savanoris iššovė raketinę granatą į Rusijos pozicijas.

„Naudojome medžioklinius šautuvus, žmonės mėtė plytas, butelius. Senolės krovė sunkius smėlio maišus.“

„Rusai nežinojo, kur įvyks kita ataka. Niekada nemačiau, kad bendruomenė taip susiburtų“, – sakė jis, stovėdamas prie tilto, kurį Ukrainos pajėgos sunaikino praėjus kelioms valandoms po pirmosios atakos.

Pietiniame Voznesensko pakraštyje esančiame Rakovės kaime Svetlanos Nikolajevnos sode iki šiol guli susivėlę rusų tankų vikšrai, kur vyko vienos aršiausių kautynių.

Tarp gyvatvorių guli kruvini tvarsčiai ir rusiški daviniai. 59 metų moteris parodė į savo vyro įrankių namelį, paaiškindama, kad du į nelaisvę paimtus Ukrainos karius ten laikė rusai, o nuo egzekucijos juos išgelbėjo tik prasidėjęs karas.

„Pažiūrėkite, kokios kraujo dėmės ant mano durų“, – pasakė ji, pakviesdama mus į savo senus namus. Kol ji su šeima slapstėsi netoliese esančiame rūsyje, rusai visus jos namus pavertė laikinąja lauko ligonine.

„Kitą dieną grįžau pasiimti drabužių. Visur buvo sužeistų. Manau, jų buvo dešimt. Išvaliau didžiąją dalį kraujo“, – sakė ji.

„Jie išvyko skubėdami, vieną naktį. Jie numetė viską – batus, kojines, neperšaunamas liemenes, šalmus – ir tiesiog susikrovė savo mirusiuosius ir sužeistuosius ir pabėgo.“

Vietiniam laidotuvių organizatoriui Michailui Sokurenko teko laukuose ieškoti rusų kūnų, o paskui krauti juos į traukinio vagoną.

„Nelaikau jų žmonėmis [po to, ką jie čia padarė.] Tačiau būtų neteisinga juos tiesiog palikti lauke, kad gąsdintų žmones net po mirties“, – sakė jis.

Komentarai ()