Praėjusios savaitės pradžioje pasirodęs kompiuterinis žaidimas „Call of Duty: Modern Warfare 2“ (COD MW2) daugelį privertė stoti į eiles prie parduotuvių durų ir kantriai laukti galimybės vieniems pirmųjų rankose laikyti trokštamo žaidimo kopiją. Anot žaidimo platintojų, susumavus pirmuosius „COD MW2“ pardavimo rezultatus, paaiškėjo, kad vien Šiaurės Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje jis uždirbo 310 milijonų dolerių.

Nors daugelis dėl šio žaidimo prie parduotuvių budėjo naktį, kad tik gautų trokštamą įrašą, kai kurie sunerimo: pirmojo asmens šaudyklėje, kaip įspėja patys gamintojai, liejasi kraujas, yra užuominų į narkotinių medžiagų vartojimą ir rodoma daugybė prievartos.

Šioje žaidimo dalyje žaidėjai tampa armijos ir specialiųjų dalinių nariais, kovojančiais Rusijoje, Afganistane ir Vašingtone su rusų nusikaltėliais, terorizuojančiais Europą. Vis dėlto kovoti ir žudyti tenka ne vien „blogiukus“. Štai viena žaidimo scenų rodo įsiveržimą į oro uostą Rusijoje: liftu į oro uostą patekę „gelbėtojai“ kartu su žaidėju įsiveržia ir iššaudo minią beginklių žmonių, kurie kelia rankas aukštyn, šaukiasi pagalbos, bando slėptis nuo įsiutusių ir automatais ginkluotų karių.

Tokių scenų žaidime yra ir daugiau. Ir, nors žaidimą patys gamintojai rekomenduoja žaisti sulaukus bent 17 metų, vienareikšmiškai, anot specialistų, negalima teigti, kad šio amžiaus paaugliai supras viską teisingai.

Anot psichologės Aušros Kurienės, blogiausias dalykas, kuris nutinka žaidžiant žiaurumo ir kruvinų scenų kupinus žaidimus, yra sumažėjęs jautrumo slenkstis. „Tam, kad trenktume kitam, aprėktume ar pakeltume prieš kitą žmogų ginklą, turime įveikti barjerus savyje, kurie neleidžia mums taip elgtis, nes suprantame, kad kitam žmogui skauda, kad jis bijo. Tokie žaidimai sumažina tą jautrumo, žmogiškumo slenkstį“, – tvirtino ji. Specialistė pasakojo, kad panašūs žaidimai anksčiau buvo naudojami Amerikoje treniruojant karius, kurie nesugebėdavo pakelti ginklo prieš žmogų.

Vis dėlto, pasak A. Kurienės, vienareikšmiškai teigti, kad kruvinus vaizdo žaidimus žaidžiantys paaugliai gali be sąžinės graužaties trenkti bendraamžiui, negalima. „Žaidimai dažniausiai ateina ne į paauglišką gyvenimą, bet dar anksčiau. Kuo anksčiau ateina, tuo didesnę žalą padaro“, – sakė moteris. Pradinukai, mažesni vaikai neatskiria realybės nuo įsivaizduojamų dalykų, o tokie žaidimai formuoja įspūdį, kad esi nepaprastai galingas. „Gali pereiti per vandenį, ugnį, šokinėti per namus, todėl kyla tiesioginis pavojus, kad tai bus išmėginta realiame gyvenime. Kitas dalykas – žaidime herojai nežūna, turi po kelias gyvybes, tad nužudytieji atsiranda iš naujo įsijungus žaidimą. Tai pat galvoti gali ir vaikai. Nesuvokiant, kad tai yra tik fantazija, tokie žaidimai tampa pavojingų įgūdžių mokyklomis“, – tvirtino psichologė.

Anot specialistės, kuo vyresnis žmogus, tuo didesnė tikimybė, kad jis atskirs, kas yra realybė, o kas – žaidimas. Paramos vaikams centro direktorė tvirtino, kad daug svarbiau išsiaiškinti, iš kur ir kodėl vaikams bei paaugliams atsiranda poreikis žaisti tokius žaidimus ir ar suaugusieji žino, ką jie žaidžia. „Vienu metu, prisimenu, buvo populiarus kažkuris serijos „Grand Theft Auto“ (GTA) žaidimas, kuriame gaudavai vertingus taškus už pervažiuotą policininką, pagalbą vagims, nusikaltėlių paleidimą iš kalėjimo ir panašius dalykus. Kai aš teiravausi tėvų, ar jie žino, ką žaidžia jų vaikai, visi iki vieno atsakė, kad GTA, bet nežinojo, koks šio žaidimo turinys“, – pasakojo psichologė.

Gamintojo rekomendacija žaisti COD MW2 nuo 17 metų, anot specialistės, yra daug patogesnė gamintojui, kuris supranta, kad suaugusieji tokių žaidimų nežaistų. „17 metų nėra jokia vystymosi riba. Kai kurie tokio amžiaus paaugliai nesiskiria nuo penkiolikmečių, kiti – nuo dvidešimtmečių. Septyniolikmetis tikrai nėra labai subrendęs, o gamintojai, matyt, įsivaizduoja, kad tokio amžiaus žmogus jau turi kažkokią sprendimų laisvę“, – sakė A. Kurienė.

Paklausta, kodėl vaikai ir paaugliai renkasi tokius kompiuterinius žaidimus, psichologė tvirtino, kad pirmiausia vaikai nori žinoti, jog nuo jų kas nors priklauso. „Kompiuteriniai žaidimai yra tam idealūs, nes vaikas vienas treniruojasi, niekas iš jo nesityčioja, nesako pastabų ar to, kad jis blogesnis nei kiti. Antras dalykas – žaidimuose labai daug galios. Vaikai nugali monstrus, įveikia kliūtis, kas realiame gyvenime nepavyksta, nes jie neturi tokių galimybių, negali pateisinti tėvų lūkesčių, patenkinti mokytojų reikalavimų, yra nuolat kritikuojami, jaučiasi nepajėgūs ir nuvertinti, – priežastis aiškino A. Kurienė. – Nieko blogo nebūtų tuose žaidimuose, jeigu jie neneštų savyje destruktyvaus užtaiso.“

Pasak psichologės, tėvai turi padėti vaikui rasti tas veiklas, kuriomis užsiėmęs jis jaustųsi pilnavertis, galintis daug ką padaryti. „Deja, ne paslaptis, kad dažnai šeimai yra daug patogiau, kai vaikas ramiai ir tyliai sėdi prie kompiuterio, niekur nelaksto, prie jų nelenda“, – apgailestavo moteris.

Vis dėlto vienareikšmiškai teigti, kad tokių žaidimų, kaip GTA ar COD MW2, žaidimas gali baigtis nelaime, negalima. „Nelaimės veiksmo lygiu yra labai retos. Normalu, kad sveikas ir brandus vaikas išmėgina visokius žaidimus, svarbu, kad žaidimas netaptų jam pagrindine veikla, – tvirtino psichoterapeutė. – Pirmiausia mes turime kalbėti apie nuolatinį, besaikį, ilgalaikį žaidimą, kitų interesų praradimą. Ne žaidimo turinys, o šie dalykai jau savaime yra pavojaus požymiai, vedantys į destruktyvius veiksmus. Nebūtinai vaikas turi eiti ir mušti kitą, kartais jis gali izoliuotis nuo draugų, išorinio gyvenimo. Vienam vaikui tokie žaidimai gali sutrikdyti saugumo pojūtį, nes atrodys, kad už kiekvieno kampo slypi pavojus, kitiems jie gali suteikti didelės galios ir norą susitapatinti su herojumi, kad jo visi bijotų.“

Komentarai (26)