Prie ko gali privesti liguistas potraukis tokiems kompiuteriniams žaidimams kaip „Grand Theft Auto IV“ arba „Diablo II“?

Per didelis įsitraukimas į kompiuterinius žaidimus gali sukelti nenuspėjamas pasekmes. Kai kada tai gali baigtis ir mirtimi. Tiesa, daugeliu atvejų žaidimai – tik patogus pasiteisinimas, kadangi tikrieji motyvai glūdi gerokai giliau, rašo Rusijos naujienų portalas lenta.ru, siūlantis prisiminti garsiausius pastarųjų metų nusikaltimus, susijusius su kompiuteriniais žaidimais.

Visai neseniai teismas septyniolikmetį paauglį Danielį Petricą pripažino kaltu tyčia nužudžius savo motiną, o taip pat sąmoningai pasikėsinus nužudyti savo tėvą. Nusikaltimas įvykdytas 2007-ųjų spalį. Šeimyninio konflikto priežastimi tapo kompiuterinė šaudyklė „Halo 3“ žaidimų konsolei „Xbox 360“.

Danielis taip pamėgo šį žaidimą, kad tėvams uždraudus jį žaisti, jis susirado raktą nuo tėvo seifo, pasiėmė ten gulėjusį 9 mm pistoletą ir ten pat nuo jo paslėptą mylimo žaidimo diską, atėjo į tėvų kambarį ir paprašė jų užsimerkti, pranešęs, kad turi jiems parengęs siurprizą.

Siurprizu tapo mėginimas įvykdyti dvigubą žmogžudystę. Paauglio motina Susan Petric mirė nuo šautinės galvos žaizdos. Tėvas Markas Petricas taip pat buvo sunkiai sužeistas, tačiau vis dėlto išgyveno. Maža to, jis netgi atleido sūnui ir dalyvavo teismo procese.

Visi Danielio advokatų bandymai pateisinti vaikino poelgį proto sutrikimu, neįtikino teisėjo. Žinoma, liguistas įsitraukimas į „Halo 3“ pasaulį galėjo pastūmėti į nusikaltimą, tačiau jei žmogus kelerius metus kūrė žmogžudystės planą, žaidimas nėra vienintelė tokio poelgio priežastis. Galų gale tai ir nebesvarbu, kadangi paauglys, kaip atrodo, visą likusį savo gyvenimą praleis kalėjime.

Skerdynės Tokijuje

D.Petricas anaiptol nėra pirmasis paauglys, įvykdęs nusikaltimą, vienaip ar kitaip susijusį su kompiuteriniais žaidimais. Vien per praėjusius metus nutiko keli panašūs įvykiai. Pakanka prisiminti, kad liepą buvo paskelbtas nuosprendis šešiolikmetei Heather Trujillo, kuri nusprendė kovinius veiksmus iš žaidimo „Mortal Kombat“ išmėginti prieš savo įseserę.

Septynmetė Zoe Garcia pasirodė esanti silpnesnė už virtualius priešininkus ir po kelių smūgių neteko sąmonės. Vėliau ji mirė nuo patirtų traumų. Už mergaitės nužudymą Heather Trujillo buvo skirta 18 metų kalėjimo.

Iš dalies su kompiuteriniais žaidimais susijusios ir skerdynės, praėjusių metų birželio 8-ąją įvykusios Tokijuje, Akihabaros rajone. Nusikaltėlis iš pradžių taranavo minią praeivių automobiliu, o po to išlipo su peiliu rankoje ir pradėjo žudyti visus, kurie pasitaikė jo kelyje.

25-erių metų Tomohiro Kato iš viso nužudė septynis žmones, dar keli buvo sunkiai sužaloti. Vėliau paaiškėjo, kad nusikaltėlis buvo didelis komiksų ir kompiuterinių žaidimų mėgėjas.

Tomohiro Kato automobiliu rėžėsi į pėsčiuosius, o po to puolė juos su peiliu.

O kodėl tas taksistas priešinosi?

2008-aisiais pradėtas pardavinėti žaidimas „Grand Theft Auto IV“. Po kiekvienos šio žaidimo dalies pasirodymo kildavo daugybė įvairiausių skandalų. Ketvirtoji dalis šiuo požiūriu niekuo neišsiskyrė iš ankstesniųjų.

Rugpjūtį Tailande buvo suimtas jaunuolis, kuris prisipažino nužudęs taksistą. Kaip jis pats pareiškė, jam buvo įdomu, ar jis sugebės taip pat lengvai pagrobti taksi automobilį, kaip tai sugeba padaryti pagrindinis „Grand Theft Auto IV“ veikėjas. Tiesa, nusikaltėlis tvirtino, kad taksisto nužudymo jo planuose nebuvo, tačiau vairuotojas ėmė priešintis ir jį teko papjauti.

Žinoma, anaiptol ne visi tokie atvejai baigėsi taip tragiškai. Pavyzdžiui, balandžio pabaigoje praeivį netikėtai užpuolė „Grand Theft Auto“ mėgėjas, stovėjęs eilėje prie ketvirtosios kompiuterinio kriminalinio serialo dalies. Nukentėjusiajam pasisekė – jis buvo tik lengvai sužeistas peiliu.

Kiek anksčiau paauglį, jau nusipirkusį „Grand Theft Auto IV“ kopiją, užpuolė du nepažįstami asmenys, sumušė jį ir atėmė diską su žaidimu. Vaikinas į ligoninę pateko su sulaužyta nosimi ir žandikauliu.

Pasmaugti tėvą valdymo pultelio laidu

Galima sakyti, kad pasisekė ir vienam Ispanijos gyventojui, kurį praėjusių metų sausį užpuolė jo paties sūnus. Aštuoniolikmetis ilgą laiką žaidė kompiuteriu (kokį žaidimą – nepranešama) ir nekreipė dėmesio į tėvo prašymus bent trumpam atsitraukti nuo ekrano.

Kai supykęs šeimos galva ištraukė kompiuterio laidą iš maitinimo lizdo, jo atžala akimirksniu puolė tėvą mėgindamas pasmaugti jį valdymo pultelio laidu. Tėvą nuo mirties išgelbėjo tik žmona, kuri padėjo jam susitvarkyti su įsišėlusiu sūnumi.

Be aukų išsiversta ir JAV, kai policija areštavo kelis padegimais užsiiminėjusius jaunuolius. Sulaikytieji prisipažino bandę realiame gyvenime atkurti scenas iš šaudyklės „Postal 2“ ir pasivažinėjimo riedlente simuliatoriaus „Tony Hawk's Underground 2“.

Beje, „žaidybiniai padegimai“ praėjusiais metais nebuvo retenybė. Pavyzdžiui, rugpjūtį grupė paauglių Džordžijos valstijoje sudegino šešis automobilius. Vėliau jie kaltę suvertė tam pačiam „Grand Theft Auto IV“ žaidimui, kuris neva juos ir išmokė to. Jau šiemet Pietų Korėjoje policija sučiupo penkiolikmetį, kuris padegė sandėliuką po to, kai pralaimėjo kompiuteriniame žaidime.

Nusižudyk pats

Beje, žinoma nemažai atvejų, kai kompiuterinių žaidimų maniakai patys tapdavo savo pomėgio aukomis. Ši problema ypač aktuali Azijos šalyse, nors pastaruoju metu žinios apie mirusiuosius per „žaidimo maratonus“ pasigirsta jau ne taip dažnai.

2005-ųjų rugsėjį Pietų Korėjoje širdis sustojo 28-erių vyriškiui, kuris žaidė kompiuteriu 50 valandų be pertraukos. Tų pačių metų lapkritį dėl tos pačios priežasties mirė dar vienas 38-erių korėjietis. Na ir, žinoma, reikia prisiminti „Diablo II“ fanatą, kuris 2002 metais nuo išsekimo mirė tiesiog prie kompiuterio.

O kokios tikrosios nusikaltimų priežastys?

Po kiekvienos nelaimės ar nusikaltimo, kuriame figūruoja kompiuteriniai žaidimai, visuomenėje kyla nauja nepasitenkinimo ir pasipiktinimo banga. Kai kurie žurnalistai (dažniausiai iš nespecializuotų leidinių) paskuba apjuodinti visus kompiuterinių žaidimų mėgėjus, apibūdindami juos kaip socialiai pavojingas būtybes. Kai kurie politikai mėgina uždrausti tą „potencialiai pavojingą“ pasilinksminimo būdą arba įvyti kompiuterinių žaidimų kūrėjus į griežtus cenzūros rėmus. Tuo tarpu niekas iš jų nė nepamėgina suprasti, kad kompiuterinių žaidimų mėgėjai įvairiausius nusikaltimus įvykdo visiškai ne dėl to, kad žaidimai sukelia negrįžtamus psichikos pokyčius.

Kiekvienas toks atvejis savaip unikalus. Klausimas tik toks, į kokius faktus atkreipiamas dėmesys, o prieš kuriuos užmerkiamos akys. 2006-ųjų sausį maskvietis Aleksandras Kopcevas su peiliu įsiveržė į sinagogą ir užpuolė joje besimeldusius žmones. A.Kopcevo elgesį irgi mėginta paaiškinti pomėgiu kompiuterinėms pirmojo asmens šaudyklėms, ypatingai – itin žiauriam žaidimui „Postal 2“. Ir taip teigta nepaisant to, kad jau tada buvo žinoma apie nusikaltėlio pomėgį antisemitinei literatūrai.

Lygiai taip pat elgtasi ir daugeliu kitų atvejų. Juk daug paprasčiau viskuo apkaltinti kompiuterinius žaidimus, smegenis plaunančią muziką arba pomėgį žiūrėti natūralistinius siaubo filmus, negu pamėginti narplioti socialines ar šeimynines vieno ar kito nusikaltėlio problemas.

Pagaliau pasaulyje yra daugybė sąmoningų kompiuterinių žaidimų mėgėjų, kurie nepadeginėja mašinų, nežudo giminaičių ir neluošina praeivių. Gal paprasčiausiai dėl to, kad jie nėra susipykę su savo protu.

Komentarai (12)