LATGA-A nusivylę kūrėjai steigia naują agentūrą „Nata“

Visa latga-a kaip apendicitas grynas... Yra, bet naudos visiškas nulis iš jo.

+1 jei jau patys autoriai skundžiasi savo "gynėjais", tai tikrai nekažką.

„Nata“ irgi turės savo valdybą, savo algas ir savo apetitą. Naivūs muzikantai...

asociacija. Tad pirmoji iš daugiausiai uždirbančių kompozitorių pajamų finansuodavo ir rašytojus, kurie to neužsidirbdavo. Na, o naujoji pagal planą, turėtu skirstyti tikrąsias kiekvieno pajamas už kūrybą.

Butu uzteke protingai perziuret latga lesu skirstyma, bet ar lietuvelej taip buna.

Įdomu iš kur ta "Nata" paims pinigų? Gal ruošiamasi dar papildomai tuščias laikmenas, kavines/barus, viešus renginius ir t.t. apmokestinti.

Tikėtina, jog atsiradus konkurentui LATGA pradės gauti mažiau iš kavinių, radio ir tv stočių ir tuomet prasidės karai kuri yra "oficialioji" autorių atstovė ir kuri pretenduos į surinktus mokesčius nuo laikmenų ir pan. Nujaučiu purvo vonias ir apatinių skalbimą viešumoje. Smagumėlis

Ar man vienam pasirodė straipsnis neišbaigtas? Nata atstovai pasiskundė, kad niekas LATGA-A neklausė jų norų, todėl įkūrė savo asociaciją, tačiau Nata asociacijos misijos, vizijos taip ir neišdėstė...

A.Mamontovas ne sykį dėstė savo argumentus, taigi - ir misiją: - Kad daugiau surenkamo mokesčio atitektų atlikėjams ir autoriams. - Kad paskirstymas būtų atviras, kad būtų pateikiamos ataskaitos, už ką operatorius pasiima savo dalį. - Kad paskirstyme galėtų dalyvauti patys autoriai. - Kad būtų pateikiami aiškūs kriterijai ir statistika, pagal kokius duomenis autoriams ir atlikėjams paskirstomos išmokos. Be to: - Kad atlikėjas neprivalėtų susimokėti už atliekamus nemokamai parsisiunčiamus savo kūrinius - t.y., kad nereikėtų operatoriui į vieną ranką įdėti, iš kitos pasiimti jam paliekant liūto dalį neaišku už ką. - Kad būtų tam tikros išimtys labdaringiems, nekomerciniams renginiams - t.y., kad nebūtų, jog nemokamai dirbi ir už tai dar susimoki visokioms "Yvoms". - Kad būtų išimtys mėgėjams, jauniems talentams. Žinant, kad Mamontovas dažnai koncertuoja labdarai, nemokamai leidžia parsisiųsti savo dainas, remia ir prodiusuoja jaunus talentus - panašu, kad jo tikslai nuoširdūs, ne vien politikavimas ar pjautynės dėl kapeikų.

Mano supratimu, tokiais būdais ginti taip vadinamus autorinius kūrinius- visiška nesąmonė. Kuo jie geresni už technikos kūrinius, kuriuos norint apginti, reikia juos patentuoti. Jei to nedaro, tada patys turi rasti būdus, kaip realizuoti savo "produkciją", atsiprašant. Jei padarau techninį išradimą, tai jį apginti galiu dviem būdais: 1. patentuoti 2. operatyviai organizuoti masinę gamybą taip, kad kitiems neapsimokėtų kopijuoti (bent kelis metus). Mano teisė, ką pasirinkti. Taigi, kuo geresni muzikantai ir kiti kūrėjai? Nori būti gudresni už kitus? Nori uždirbt, pasuk galvą pats kaip tai padaryt. Jei to nesugebi-tavo problema. O aš, tikriausiai ir daugelis Jūsų, visiškai nenoriu būti varžomas virtualioj erdvėj, nes dėl to kentės ir kiti mano interesai.

Taip, , esi dalinai teisus. Tačiau, priešingai nei techniniai išradimai, meno, programiniai, žurnalistikos ir pan. kūriniai negali būti patentuojami, nes: - žurnalistas galbūt per dieną parašo 10 straipsnių, fotografas padaro gal 100 nuotraukų - visų nepatentuosi, bet jie atsipirks tada, kai bus išpublikuoti; - PĮ kūrimo procesas yra kaip gyvas organizmas, programuotojas pats nežino, kada jo produktas pabaigtas; kiekvienos versijos neužpatentuosi, o atsipirks tik tada, kai bus išplatinta daugybė kopijų; - dailininkas, rašytojas, muzikantas išreiškia abstrakčią idėją ir kartais sunku nuspręsti, kada ji plagiatas, ir kada originali; - režisierius, aktorius, šokėjas, dainininkas, kiti "gyvojo meno" atlikėjai interpretuoja, "parduoda" improvizaciją, kuri kaskart yra unikali, tačiau vis tiek "atidirbta" per dešimtis repeticijų, ieškant savęs toje rolėje ir tos rolės savyje - ko tikrai nenorėtum matyti plagijuojant (mano dubleriai kažkiek imituoja mane ir aš juos - nepykstu ant jų, tik todėl, kad esame vienoje valtyje bei kartais privalom pasikeisti partneriais kuriam nors susirgus, ar negalint dalyvauti gastrolėse). Jei nesusijęs atlikėjas bandytų imituoti mane, gautų į snukį tiesiai scenoje; - mokslininkas nesirūpina komercija - jam svarbu publikacijos, o didžiausias atlygis už jas - citatos ir pripažinimas, nauji grantai. Taigi kaip matai, tavo pasiūlyti 2 variantai čia netinka. Todėl ir atsiranda visokie leidėjai, prodiuseriai, autorių teisių gynimo asociacijos, kurios, pagal idėją, turėtų sukontroliuoti šitą procesą. O kur dar internetai šminternetai... GetJar, iTunes modeliai veikia ir perspektyvūs, bet jie tinka tik labai siauroms nišoms. Aišku tik tiek, kad visų kūrėjų sumauti ant vieno kurpalio nebeišeina. Manau, kad Mamontovas ir jo kompanija, kaip kultūros universalai, šitai supranta, ir, pradėdami nuo muzikos, įneš gaivaus oro. Tikiuosi, kad jie sukurs kelių kažkam panašaus į lietuvišką last.fm + iTunes.

, tada kyla klausimas ar kopija iš vis kažko yra verta? Patentas ar ne, bet jeigu tu matai dainos pavadinimą kurį sudaro "atlikėjas - pavadinimas" tau visai nesvarbu ar tas kurinys patentuotas ar ne, jo pavadinimas suteikia tarsi patentą ir tu supranti kad tas ir tas atliko tą ir tą, o ne kažkas kitas. O ir plagijatus tokiu atveju labai lengva susekti, internete kurinių patentų nėra, bet nustatyti kas pirmiau sukūrė irgi nesunku, pagal sukūrimo datą ar pagal patalpinimo internete datą ir tie patys klausytojai, kad ir piratautojai atlieka tą priežiūros funkciją ir praneša apie plagijatus, ar atkreipia dėmesį jeigu tas kurinys yra nuplagijuotas. Būtent pasirodymų dėka ir turi būti daromi pinigai. Mp3 failai skirti daugiau reklaminiams tikslams, tuo labiau kad juos paversti reklaminiais tas pats kūrėjas gali labai nesunkiai.. Skaitmena yra laikina, ją padaryti nieko nekainuoja ir yra velniškai paprasta čia yra viena iš problemų, todėl prisitiakant prie tokio pasaulio kuriame kopijuoti yra taip paprasta galima tik tuomet kuomet kopijos neteks visiškos vertės, jos ir yra dabar bevertės tik autoriai jas bando parduot, bet kaip ir bet kokiam turgui visi ieško pigiausio.. Piratautojai nepavagia tavo kūrinio, jie jį nusikopijuoja savo reikmėms, po kiek laiko ištrina jeigu jiems tai nepatinka ir t.t. Jeigu jie randa kažką vertą dėmesio, jie būtinai nueis į to atlikėjo koncertą ar pasirodymą, jie nusipirks plokštelę ir t.t. kolekcijos kaupimas vis dar nepamirštas dalykas, skaitmenos kiekis kompiuteryje irgi tą rodo, jeigu būtų galimybė, bent mažą dalį turimos skaitmenos pakeisčiau plokštelėmis, deja kol kas tokios galimybės neturiu, bet ateityje gal turėsiu. Viskas kiek kitaip su programine įranga, bet čia irgi, tarkim uždraus piratavimą ir niekas negalės parsisiūst to pačio photoshop, galvoji jo poreikis išaugs ar pardavimai išaugs? labai abejoju, jeigu dabar jį perka tik įmonės, tai ir po to pirkt tik įmonėsi r tie kurie naudoja photoshop savo darbe, jeigu dabar daug kas jį ir naudoja, uždraudus visi jį ištrins, net jeigu ir nebus alternatyvų, mes matysim tik prastesnę nuotraukų kokybę, nieko daugiau. Nei kūrėjai nei kiti asmenys iš to nieko daugiau neišloš.. Šiuo metu daugumai photoshopas nėra būtinybė ir niekad nebus, dauguma tiesiog parsisiunčia jį pasigražint kasdienines nuotraukas ir niekada neišnaudoja net 10proc. visų jo galimybių, tai daugiau pabandymui ar "pažaidimui" skirtas naudojimas.. beje kalbant būtent apie photoshop, jeigu turi gera fotoaparatą ir to photoshop minimaliai prireikia.. Blogiausia situacija turbūt filmams, bet irgi kaip kvaila ar ne? tu net nežinai ką parsisiunti, bet tik pamatęs tu tą sužinai ir kaip ir daugiau nebelieka prasmės žiūrėti dar kartą to paties. Kino industrija tuo naudojosi iki šiol, tai yra visai būdavo nesvarbu ką parodysi žmonėm, tu iš jų gavai pinigus ir ne tavo rūpestis jiems tai patiko ar ne. Atsiradus internetui to padaryt nebe išeina. Ir pagalvojus vis gi kokia menkavertė meno išraiška yra filmas, tarsi vienkartinė servetėlė, vieną kartą pamatei ir jau meti lauk. Tačiau reklamos dėka surenkami mlijardai pinigų, nors ir vieną kartą. Manau kad ateitį išnyks filmai, ar bent jau jų pelnas susitrauks iki minimalaus ir ne dėl to kad piratavimas dėl to kaltas, o dėl to kad filmas yra menkavertė meno išraiška neturinti jokios išliekamos vertės. Taip sakant pirk katę maiše, į vidų žiūrėt negali, privalai nusipirkt kad pamatytum kas viduj, vos ne žmonių apgaudinėjimas..

, parašysiu porą atsakymų dviems temoms, bet jie turi subręsti ir juos reikia gerai suformuluoti. Lukterk. Esu kūrėjas visomis prasmėmis - programine, teatrine, koncertine, literatūrine, periodine, poligrafine... turbūt išskyrus baletą ir dailę, tad žinau, ką šneku. Dabartinė sistema lemia, kad, norėdamas iš to išsilaikyti, privalai būti: a) komercinis, b) popsinis, c) mainstreaminis - kitaip kūryba gali būti nebent nuostolingas hobis, tarsi prilygintume kūrybą žvejybai ar obuolių auginimui kolektyviniame sode. P.S. įsivaizduok, kad pagal savo dabartinį atlyginimą, už laiką sugaištą nekomerciniam menui, būčiau galėjęs pasistatyti nemenką namuką Turniškėse ir nusisamdyti porą auklių. Deja, neturiu tokio, gyvenu lėktuvuose, o vaikai eina į eilinį darželį, tėvo nematydami ištisom savaitėm ar mėnesiais - dažniau scenoje nei namie.

"- kaip išvardinai, tai jei jų kūriniai "kepami kaip blynai", tai ir atlygis yra iš to tiražavimo, jei yra tam paklausa. Jei paklausos nėra, vadinasi tokia kūryba menkavertė ir jos ne tik neverta ginti, bet gal reikėtų visai "priraukti". Programuotojai- arba jie turi užsakovą, arba patys randa pirkėją, kaip ir su išradimais. O dėl muzikinių kūrinių, tai žinoma truputi kitaip, tačiau gali gyventi iš koncertinės veiklos. Jei to mažai, tegu tiražuoja tuos CD, bet diskų kaina turėtų būti pakankamai žema. Tada nekiltų noro kopijuoti ir būtų perkami originalai, vien dėl autorinio disko apipavidalinimo ar pan. Bet deja, tuose diskuose būna "vandenėlis", kurio neapsimoka pirkti dėl kokio vieno jame esančio vertingesnio kūrinio. Pvz. aš, perklausęs gal kokį 100 kūrinių, randu kokį vieną, kuri noriai dedu į savo kolekciją. Visą kita- metu lauk... Va todėl ir piratauju ir taip bus visada, kol man bus brukami menkaverčiai kūriniai. Kainuoja tik vertingi darbai, kuriuos ir verta, ir apsimoka ginti.

Rwc mielai palauksiu atsakymu, įdomu tavo nuomonę daugiau išgirsti, vis gi aš labiau linkęs pritart alfredui, na bet reikia abi puses išklausyti Man tas pats, tas darbas kurio metu reikia atsirinkt tinkamą muziką iš to viso pop šūdo kuris plaukioja nemažai laiko užima, net gi labai daug, dabar taip pagalvojus prie kompiuterio muzikos paieškoms ir atsirinkimui turbūt praleidžia kokią 50proc. laiko jeigu ne daugiau. Iš savo didelės kolekcijos muzikinių įrašų, galiu išskirt keliatą kurių vinilines plokšteles norėčiau kada nors nusipirkti, bet kaip sakiau tam reikia lėšų, tikiuosi netolimoje ateityje pasigilinsiu labiau į tai šiuo metu panašu kad Lietuvoje niekas tokiomis neprekiauja ir nėra visiškai poreikio. Kaip ir alfredas minėjo, vien dėl disko autorinio apipavidalinimo jį pirkti apsimoka, tai ir kolekcinis daiktas, plius turint didesnę kolekciją ją galima pritaikyt kaip dekoro detalę namuose ir tai atrodo solidžiai. Jeigu ne piratavimas, ko gero niekad nebūčiau radęs muzikos kokią klausau dabar

Ar turi nors kiek kompetencijos, kad galėtum daryti tokias išvadas? Jei ne, su tokiais teiginiais geriau susilaikyk. Pirma, skirkim didžiųjų studijų kiną nuo nepriklausomo ir autorinio. Didžiosios studijos orientuotos į pelną, nes kino gamybai išleidžia velniškus pinigus. Jei jis būtų orientuotas į meną, tada taip, jis būtų pasmerktas išnykti, tuo tarpu dabar jis sugeba prisitaikyti prie vartotojų poreikių - tai mes, kino žiūrovai, diktuojame kino madas, ir jei kinas atrodo menkavertis, tikriausiai menkaverčiai mūsų (statistinio žiūrovo) poreikiai. Kitaip, jei toks kinas neatsipirktų, jo niekas nekurtų. Kitas dalykas, toks kinas žiūrovui pirmiausiai yra PRAMOGA, todėl negalime jam taikyti menui taikomų reikalavimų (tiesiog tai būtų neprotinga). Šiuo atveju išliekamąją vertę sudaro technologijos, kurių inovacijoms skiriami didžiuliai pinigai. Tuo tarpu menu užsiema nepriklausomas ir autorinis kinas. Tai tokie režisieriai kaip David Lynch, broliai Coenai, Pedro Almadovar, Quentin Tarantino, Stanley Kubrick ir kt. kurie kelią prasiskinė savo talentu. Jie nėra priversti taikytis prie vartotojų poreikių ir kuria tokį kiną, koki nori kurti. Taip pat yra nemažai nepriklausomų studijėlių, kurios kuria gerą kiną, bet mes jo beveik nematome, nes kino teatrams jų rodyti tiesiog neapsimoka. Tarkim Lietuvoje turim du arthousinio kino teatrus, teko šnekėti su abiejų savininkais - jie vos galą su galu suduria. Išsilaiko tik tokio pigaus šlamšto rodytojai kaip Forum Cinemas.

iš dalies apie tai ir kalbėjau ką tu parašei leisk patikslint savo mintį. Sakydamas kad kinas menkavertė meno išraiška ir neturi išliekamosios vertės kalbėjau būtent apie tą pop Š kurį kaip tu sakai rodo forum cinemas ir kurio sąlygas diktuoja žiūrovai. Savo minčiai pagrįst turiu kelis argumentus 1. Didžioji dalis filmų yra velniškai prasti ir orientuoti tik į masę. Visi jie medžioja žiūrovus reklamos dėka ir niekaip kitaip, tokie filmai neturi išliekamosios vertės. 2. Dabartiniame amžiuje kuomet kiekvienas turi prieiga prie interneto ir gali sau leisti parsisiūsti ir peržiūrėti ką tik nori, žmonių suvokimo ir vertinimo lygis padidėja, vienas individas santykinai turi galimybę peržiūrėti žymiai daugiau filmų per tą patį laiką nei tai galėjo padaryti pvz jo tėvas ar senelis. Tačiau filmų pramonė nuo to laiko nepatobulėjo ir toliau yra orientuota į "katės pardavinėjimą maiše" tave suviliojo reklama, tu nusipirkai bilietą kino prodiuserių misija baigta, jie pardavė tau savo produktą, tačiau tai nereiškia kad tas produktas turi kažkokią vertę, kad jis patiko tam žiūrovui, kad jis išliks to asmens atmintyje ilgiau, kad jis išliks tarkime po 10 metų ir ilgiau ir nebus nukonkuruotas kitų filmų ir amžiams pamirštas. interneto pagalba eilinis žmogelis gali peržiūrėti bet kurį jo akį patraukusį filmą nemokamai ir nuspręsti apie jo vertę prieš mokėdamas pinigus. Panašu kad kino pramonė to ir bijo, elementarus palyginimas tie filmai kurie buvo nupiratauti ir pripažinti gerais filmais susilaukė žymiai didesnių pelnų, nei tie kurie buvo parsisiūsti n kartų tačiau buvo prasti.. Truputį aukščiau toje citatoje paminėjau kad jeigu kino pramonė neišnyks, tai pelnai susitrauks iki minimalių, kaip tu minėjai, tai jau dabar vyksta, su tikrai gerais filmais. Būtent yra tik vienetai kurie yra vertesni ir galbūt išliks ilgesnį laiko tarpą. Iš tikro mano pagrindinė mintis yra ta kad, šiuolaikinis filmas (nekalbu apie visiškus šedevrus kuriems nereikia reklamos) yra tiesiog gražiai aprengta prostitutė. Stengiamasi kiek galima labiau išreklamuoti, paleist į gatvę ir laukiama kol ji bus išprievartauta, kuo labiau tuo geriau. Na o kaip jau darbas atliktas, prostitutė paliekama likimo valiai. Toks vienkartinis pinigų darymas užtraukia tą vertės neturėjimo šešėlį visai kino pramonei ir ko gero šiuo metu kokie 90proc. tos kino pramonės yra paremta tokia logika, vienkartinis greitas uždarbis kuris ateina ne iš kokybės, o iš nežmoniškai didelių reklamos kiekių. Tuo tarpu paimk tą pačią monalisą kuri rodo "viską ką turi" tą paveikslą savo galvose įsirėminus visa žmonija jau kelis šimtmečius ir kas geriausia, jis nesensta ir jo vertė nekrenta, bet kyla, nors jį visi mato ir visi žino. Va čia ir visas skirtumas.

Tuo pagrįsta visa ekonomika. Ilgaamžių produktų - ilgai tarnaujančių ar ilgai išliekančių atmintyje - kurti neapsimoka, nes padidės išlaidos ir sumažės vartojimas. Tarkim kokiam McDonaldui daug pigiau idėt E621, nei gamint sveiką, bet neskanų maistą. Pigus filmai kepami pagal tą patį receptą: linijinis naratyvas, trijų dalių struktūra, atitinkamai sudėlioti įtampos taškai ir t.t. Žiurovas tokio filmo metu išlieka pasyvus, susitapatinęs su pagr. veikėju, todėl nereikia daug sukti galvos, nepaliekama vietos interpretacijoms. Taip pat tokiu būdu labai nesunku žiūrovais manipuliuoti - formuoti jų nuomonę, vertybes ir t.t. Tuo tarpų kažokį meninį sumanymą turintys filmai nesižiūri taip lengvai, jie skatina žiūrovą susimąstyti, o tai daryti jis tingi, todėl iškarto kyla pasipiktinimas - juk sumokėjo tokius pinigus už filma, bet nieko nesuprato

Nors daugumą vis dar įmanoma valdyti sensacijomis ar reklama, tačiau interneto dėka jau ir ta dauguma bando atsirinkti jiems tinkančią medžiagą ir tai daro dažniau nei seniau. Manau čia ir šuo pakastas, kad leidėjams iškilo potenciali grėsmė ir būtinybė keisti savo verslo modelį, o kadangi jie to daryti negali (arba neranda alternatyvų) jiems tenka arba naikinti internetą, arba bankrutuoti..