Kodėl vienos fotografijos, vaizdo klipai, pranešimai ar tiesiog elementarios žinutės išplinta internete tarsi miško gaisras, tuo tarpu visa kita taip ir lieka „pakelės duobėse“? Naujausi duomenys rodo, jog viską lemia ne informacijos kokybė. Dėl visko kaltas Jo Didenybė Atsitiktinumas.

Indianos universiteto (JAV) mokslininkai išanalizavo apie 120 mln. persiųstų Twitter žinučių, kurias išsiuntė 12,5 mln. vartotojų. Šių duomenų pagrindu mokslininkai sudarė Twitter kompiuterinį modelį: kiekvienai šio tinklo žinutei buvo priskiriama vienoda reikšmė, o šių žinučių persiuntimai buvo daromi atsitiktine tvarka. Nežiūrint į tai, kai kurie pranešimai tapdavo neįtikėtinai populiarūs, o kiti gana greitai būdavo pamirštami.

Tyrėjų grupės nario Filippo Menczer teigimu, viso to priežastis – sumodeliuoti vartotojai turi ribotas peržvalgos galimybes, t. y. jie peržiūri tik nedaugelį tinkle pasirodžiusių Twitter žinučių. Atitinkamai, jei pranešimas persiunčiamas, jis turi daugiau šansų būti pastebėtas. Po keleto pakartojimų jie tampa hitu, jis tampa žinomas visiems. Populiarūs memai išstumia kitus memus, kadangi vartotojas paprasčiausia negali prisiminti visko, kas buvo.

Katrin Milkmen iš Pensilvanijos universiteto (JAV) su tuo nesutinka. Praėjusiais metais ji publikavo straipsnį su apžvalga faktorių, kurie lemia vienos ar kitos žinutės populiarumą. Ji ir jos kolegos išanalizavo 7 tūkst. straipsnių, kurie pasirodė leidinyje „The New York Times“ per tris mėnesius. Buvo nustatyta, jos straipsniai, kurie sukelia patį didžiausią emocinį atsaką, turėjo daugiau šansų patekti į sąrašą tos medžiagos, kurios nuorodomis vartotojai dalindavosi aktyviausiai.

Vis tik ponas Menczer’is primena, jog buvo ir toks tyrimas, kuris parodė, jog paros laikas – esminis žinučių perpublikavimo faktorius. Dar kitos studijos leido suprasti, jog pranešimų persiuntimas priklauso ir nuo žmonių žinomumo socialiniame tinkle, taip pat nuo to, kaip dažnai tie populiarūs „paukšteliai čiulba“. Tačiau visi šie rezultatai nepaneigia to fakto, jog kokios nors Twitter žinutės populiarumas nebuvo atsitiktinis. Įsivaizduokite, jog mes platiname ne žodžius, o spalvas, ir galiausiai populiariausia spalva tampa raudona. Esant labai dideliam norui, galima tvirtinti, jog raudona spalva – svarbus prognostinis faktorius, tačiau iš tikrųjų jos sėkmę nulėmė atsitiktinumas.

Tas pats F. Menczer’is kolegoms pataria, jog jei jie nori įrodyti, jog būtent emocija ar paros laikas atlieka svarbiausią vaidmenį, tereikia sukurti atitinkamą modelį ir patikrinti savo išvadas.

Komentarai (0)