Kas atsakingas už duomenis debesyse?

Dievas tikriausiai.

o kas atsakingas uz mano emaila, kuris yra australijoj, is jos keliauja per zelandija, maroka, alzyra, G.Britanija, prancuzija, rusija,vokietija, JAV, latvija, estija ir pagaliau atvyksta pas mane i Lietuva? Kurio laido savininkas labiausiai atsako? ar ruterio? o jei tinklas uzkistas ir mailas dar daugiau saliu aplanko iki atvykdamas? Ir dokumentas i debesis keliaudamas nezinia kiek saliu praeina, kuriose kiekvienas laidas vis kito savininko

Emailas emailu, bet va kaip bus su, tarkim, Radži kūriniu? Lietuvoje laikytum - vagis, o jei laikytum Zimbabvėje - latga neturėtų teisės tikrinti

turetu visas teises kreiptis, kad panaikintu nelegaliai patalpinta turini. Taip jau senei daro su visokiais rapid share ir panasiu velniu. Tik cia jau butu zimbabves reikalas isim radzi is savo serveriu ar ne

Štai! Esminis punktas Kol kas tai nėra svarbu, bet su mūsų seimu laukim įstatymo, kad tavo PC galės tikrinti visokios lanvos latgos ir kitokie teisių saugotojai. Tada tik debesys kokioje nors egzotiškoje šalyje bus nebloga išeitis

ibetonavus kieta diska i statomo namo pamatus irgi galima gana saugiai jaustis, kad latga neatims nelegalaus softo svarbu kad pamatai ne tau priklausytu

Yra dar viena išeitis. Naudoti legalia programinę įrangą ir kūrinius. Pirkti arba naudoti nemokamus.

Naivokas požiūris būtent šiuo klausimu. Ar tavo asmeninė informacija yra „nemokama“ ar „atviro kodo“? O juk netoli iki to, kad siųsdamas emailą kopiją siųsi saugumui, kad ten įsitikintų, kad tu ne teroristas Vardan tavo ir tavo šeimos saugumo Debesų atsakomybė pagal kūrėją - tada vakarai išduos batkai disidentų tinklapius, atsakomybė pagal serverio vietą - tada latgos neįkiš letenos į tavo stalčių. Štai kur pasirinkimas

Ar čia tik man vienam atrodo, kad neegzistuojanti problema sugalvota vien sukurpti straipsniui, nes apie tokias elementarias technologijas kaip SaaS/PaaS be marketinginio BS daugiau nelabai yra ką rašyti? T.y., "cloud computing"- nieko naujo, tik pavadinimas kitas. SaaS/PaaS, Clustering, redundancy, remote computing - visa tai gerai žinoma nuo 1970-1980 m., tuo metu (iki atsirandant PC) tai buvo populiariausias modelis, iki šiol bene geriausiai ištyrinėtas. Bet tuomet jis tebuvo prieinamas tik stambiausių tyrimų centrų darbuotojams, dabar panašias (bet vis dar neadekvačias) sąlygas gali išsinuomoti bet kuri nedidelė įstaiga. Tad kame problema? JAV įmonei priklauso duomenų centrai. Japonijos mokslininkas, atstovaujantis japonų institutui, dirba kur nors Šveicarijoje. Kabeliai ir rezerviniai duomenų centrai stovi dar keliose valstybėse? Kaip tuomet buvo tvarkomasi? Labai paprastai: yra sutartis tarp paslaugos tiekėjo ir gavėjo. Niekuo nesiskirianti nuo paprasčiausios hostingo sutarties. Dar yra ryšio kanalo tiekėjas, bet čia - jau atskira sutartis. Taigi, duomenis serveriuose saugo hostingo kompanija. Kur jos serveriai stovi - čia jau klientui nerūpi. Jei pasirašiau sutartį su Vokietijos hostingo kompanija - tai man nesvarbu, iš kur duomenys nutekinti, iš Kanados ar iš Honkongo. Sutartis surašyta Vokietijos teisine kalba, tad teikėjas ir privalo sutartį vykdyti pagal Vokietijos įstatymus.

Renkiesi, su kuo pasirašyti sutartis. Nepasitiki kažkuria jurisdikcija - ieškai patikimesnės, kuri neišduos. O pagal "saugojimo vietą" - tokia sąvoka apskritai neegzistuoja. Jei paslaugos teikėjas įsipareigojo saugoti mano duomenis, tuomet man visai nesvarbu, kad jis juos laiko tokioje valstybėje, kurioje tai draudžiama. Tai yra jo, ir tik jo atsakomybė. Jei jis perleidžia duomenų saugojimo/perdavimo paslaugas trečiajai šaliai, kuri neužtikrina atitinkamos paslaugų kokybės - tai yra vėlgi tik jo atsakomybė. Tarkim, kažkoks krekeris įsilaužia į mano kompą ir pavagia svarbius duomenis. ISP dėl to kaltas? Ne, tai yra tik mano ir krekerio reikalas. Tarkim, man nedalyvaujant krekeris įsilaužia į duomenų centrą. Kas atsakingas? DC, nes DC įsipareigojo pašalinių neprileisti prie mano duomenų. Čia ne jurisdikcijos klausimas, bet labiau, ar mes žinome, ką pasirašome sutartyse. Žioplą ir bažnyčioj muša. Hostingo, SaaS, CDN technologijos čia ne prie ko.

Čia IT technologijos nei prie ko Vyrai, čia politika, tai reiškia - kažkas už mus nutars, ką darys su mūsų failais Kodėl kyla toks klausimas? Juk ne retorinis - ką daryti su valdžią šmeižiančiu tinklapiu, kai jis bala žino kur? Ką daryti su linkomanija, kuri tai šen, tai ten? Čia du pavyzdžiai - o kur dar saugumas? Manot, žurnalistas parašė iš neturėjimo ką rašyt? Tipo, pasirašei po sutartim, o paslaugų teikėjas už tavo failus kovos su savo valdžia Kaip livejournal po to, kai juos nusipirko rusai, pasidarė rusų saugumui pasiekiamas ranka O tuo metu mūsų įstatymų kūrėjai... Arba ne tik mūsų. Privatumas kliudo verslui, kliudo ir politikams - o jūs apie sutartis ir SaaS/PaaS, Clustering, redundancy, remote computing...

Straipsnis visgi yra aktualus. Ypatingai telekomunikacijose. Bet iš principo taikytina ir kitoms sritims. Pvz suomiai jautriai žiūri į suomių ryšių informacijos laikymą už šalies ribų - skambučių, žinučių ir t.t. Estija, Latvija, Lietuva - eina link įstatymų, kai reikia užtikrinti "atskirtos šalies" ryšio funkcionavimą. O ką daryti, jei norima apjungti kai kurias paslaugą teikiančias grandines kitoje šalyje ? Jau negerai, tenka viską pradubliuoti vienoje šalyje. Kitas bajeris - vėlgi su ryšiais, kadangi tai spec.tarnyboms jautri tema... Jei norima užtikrinti, kad informacija tarp Lietuvos ir "draugiškos šalies, kurioje ji bus apdorojama", nekeliautų per "nedraugiškas šalis" ? Kas tada ? Kieno tai atsakomybė ? Visgi į užpakalį gaus ir turi gauti tas, kuris yra pirminis informacijos šaltinis, nes pats kaltas, kad norėjo efektyvinti veiklą ir tuo pačiu išleido jautrią informaciją už savo kontrolės ribų... Kita vertus, tai padėtis be išeities. Kažkas turi būti padaryta tiek su įstatymine baze, kuri įvertintų tokias technologijas ir jų niuansus... O gal ir su interneto paslaugom galima kažką padaryti, siekiant, kad atitiktų pagal reikalvimus, jog šalies A duomenys bus saugomi ar keliaus per tik draugiškas šalis ?

asmeninius duomenis bei FB, kurie tik ir ieško, kaip apeiti privatumą). Tokios kontoros mielai pažeidinėtų - nenori, nesinaudok. Jeigu jų verslo modelis remiasi į kažkokių duomenų kaupimą ir viešinimą, tai atidžiai skaityk "privatumo politiką" ir įvertink, ar tikrai su jais nori turėti reikalų. Pakartosiu: žioplą ir bažnyčioj muša.

, už visus išvardytus atvejus turi būti atsakingas ryšio ar paslaugos teikėjas. Na, o kad yra schemų visose srityse, kaip valstybinius ribojimus apeiti - tai čia kitas dalykas. Pvz., eksporto reguliacijos draudžia JAV jur./priv. asmenim teikti tam tikro pobūdžio informaciją ar prekes į Siriją, Pakistaną ir t.t., bet niekas nedraudžia ją teikti švedams, kuriems niekas nedraudžia jos perduoti toms šalims. Formaliai, joks pažeidimas nepadarytas. Čia kaip ir su kokiu nors prekių embargu. O itin jautriai informacijai yra visai kitokie ribojimai. Čia kad ir tas pats LJ galėtų susitvarkyti: visus, turinčius teisę dirbti su privačia informacija, tuo pačiu ir serverius, palikti JAV. Arba įkurti dukterinę įmonę, kuriai pavestų tvarkytis su sena informacija. Arba tiesiog tą informaciją suarchyvuoti, kažkam patikėti ir laikyti JAV nepriklausomai nuo naujai kaupiamos informacijos. Kelių yra. Nesugebi dirbti tokio darbo - tai ir nedirbk. Kitas dalykas, kai griežtinami įstatymai. Demokratinėse valstybėse visada yra būdų paspausti įstatymleidžius. Pagrasink, kad iškelsi savo verslą. Pagrasink, kad apribosi priėjimą prie išorės. Pareikalauk, kad valstybė kompensuotų išlaidas, arba su keliais stambiausiais konkurentais keliskart pakelsi kainas.

Kai tu išaiškinai man, ką aš rašiau, supratau, kad aš galvoju priešingai, nei galvojau iki tavo išaiškinimo. Dėkoju nuoširdžiai.