„Google“ žino, su kuo miegosite rytoj (0)
Pačias utopiškiausias George’o Orwello romano „1984-ieji“ sekimo sistemas „perspjovėme“ su kaupu. Nors Teisybės ministerijos ir Minčių policijos neturime, tai, su kuo miegate ir ką galvojate, šiandien rūpi ne tik šešėliuose pasislėpusioms nacionalinio saugumo agentūroms, bet ir reklamos pardavėjams.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Interneto amžiaus pradžioje privatumas reiškė buvimą vienam kambaryje, kai naršai po pasaulinį tinklą. O šiandien mes – jau tik muselės, taip stipriai suraizgytos ir supainiotos nematomais technologijų voratinkliais, kad jau prie to pripratome ir net nejuntame, kaip mumis minta visokie gyviai, save vadinantys rinkodaros ar reklamos bendrovėmis. Rinkti vartotojų duomenis tapo de facto verslo modeliu internete.
Tobulas apiplėšimas yra ne pinigų vagystė, bet duomenų rinkimas. Todėl reikės susitaikyti, kad ateities pasaulyje jus daug dažniau seks ne žvalgybos tarnybos, bet reklamos pardavėjai. Interneto bendrovės ir informacinių technologijų gigantai, tokie kaip „Google“, „Facebook“ ar „Yahoo!“, skanauja, kramto ir kaupia it meška lašinius žiemai informaciją apie kiekvieną mūsų: kas toks, iš kur, amžius, pomėgiai, draugai ir t. t.
Maždaug ketvirtadalis žmonijos 2015 m. naudosis socialiniais tinklais ir viena ar kita forma aktyviai tobulinamu daiktų internetu – dėl to tik dar labiau padidės privačios informacijos vertė. Pasak tyrimų bendrovės BCG, 2008–2011 m. Europos tradicinėms pramonės šakoms susitraukus 3,6 proc., verslo sritys, kuriose uždirbama iš kaupiamos privačios informacijos, augs maždaug po 22 proc. kasmet ir 2020-aisiais bus vertos net 8 proc. Europos Sąjungos 27 šalių narių bendrojo vidaus produkto (BVP).
It raganos saldainių namelyje įkalinti vaikai esame maitinami tinklalapių slapukais, kurie garantuoja, kad visas internetas it susitaręs mums rodytų tą pačią reklamą. Vartotojų privatumą pasauliniame tinkle vertinanti bendrovė „PrivacyChoice“ 2012 m. tyrime nustatė, kad 20 proc. populiariausių tinklalapių (iš viso buvo tiriama net 2 500 tinklalapių) sukauptus duomenis apie lankytojus norėtų parduoti trečiosioms šalims, net 60 proc. tinklalapių nežada trinti sukauptos informacijos apie vartotojus, nes tikisi ja pasinaudoti ateityje, ir vos 8 proc. tinklalapių nekaupia jokios informacijos apie lankytojus ir nežada to daryti.
Kol tokios bendrovės kaip „Apple“ ir „Amazon“ galvoja, kaip apsaugoti vartotojų, naršančių jų gaminamais įrenginiais, privatumą pasauliniame tinkle, „Google“ galvoja priešinga kryptimi – kaip sekti, kai negalima sekti naudojant slapukus, kurie būtini norint rodyti tikslinę (gerokai brangesnę) reklamą. Tam sugalvota skaitmeninio piršto atspaudo koncepcija, mat naršydami lankomam tinklalapiui atskleidžiate ir savo naudojamą operacinę sistemą, naršyklę, įdiegtus priedus, laiko zoną, įdiegtus šriftus ir t. t. Sujungiant šią informaciją gaunamas unikalus skaitmeninis atspaudas, kurio veikiausiai neturi niekas kitas pasaulyje. Šio atspaudo negalima paprastai užblokuoti (kaip galima blokuoti slapukus), o laikui bėgant jo unikalumas ir prisirišimas prie jūsų tik didėja.
Bet ne tik interneto portalai, paieškos sistemos ir socialiniai tinklai gviešiasi jūsų privatumo. Besvorėmis gijomis jums to neįtariant jus raizgo ir visų mėgstamų programėlių kūrėjai. Bendrovės „Appthority“ tyrimas atskleidė, kad net 95 proc. populiariausių nemokamų (ir 80 proc. mokamų) „Android“ bei „iOS“ programėlių gali nutekinti (nebūtinai tai daro) jūsų privačią informaciją, tai yra fiksuoti ir trečiosioms šalims perduoti jūsų buvimo vietą, adresų knygelės turinį, informaciją, surinktą šniukštinėjant po el. pašto dėžutę ar darbo kalendorių.
Paradoksas tas, kad dažnai jus seka net ne pati programėlė (arba atvertas tinklalapis), o rodomos reklamos. Žmonėms pamėgus nemokamas programėles telefone, vis daugiau programėlių kūrėjų nori uždirbti iš rodomos reklamos, bet tingi vargti ir atskirai tartis su kiekvienu, kuris nori pasireklamuoti. Tokiu atveju tiek programėlės kūrėjas, tiek pasireklamuoti norintis žmogus kreipiasi į reklamos tinklo bendrovę, kad visi liktų laimingi. Britų Vyriausybės ryšių centrinė tarnyba (Government Communications Headquarters) praėjusių metų ataskaitoje perspėja, kad net „Angry Birds“ (atsisiųstas 1,7 mlrd. kartų!) rodoma reklama lengvai gali nustatyti jūsų buvimo vietą, rinkti privačią informaciją ir, žinoma, visa tai gali iškeliauti tretiesiems asmenims.
Netolimos ateities kasdienybė – savo buvimo vietos nebegalėsite nuslėpti nuo išmaniojo telefono, tad kur jūs ir kokie žmonės ar įrenginiai yra greta jūsų, žinos ir programėlių kūrėjai, ir rinkodarininkai, ir reklamdaviai. Pasak tinklalapio androidpolice.com, paieškos gigantė „Google“ jau dirba su paslauga „Nearby“, kuri tokia pat kaip „Apple“ paslauga „iBeacon“. Tik „Apple“ sprendimas siūlo galimybę pasislėpti nuo greta esančių viešųjų „WiFi“ stotelių (kurios gali identifikuoti, kad esate, net jei prie jų nesijungiate, dėl kiekvieno išmaniojo įrenginio turimo unikalaus MAC adreso), o „Google“ veiks priešingai ir trimituos, pavyzdžiui, drabužių parduotuvei apie jūsų artėjimą, o ši jus užbombarduos pasiūlymais. Žinoma, kur nors „Android“ sistemoje bus palikti nustatymai išjungti „Nearby“, kaip yra nustatymai, kokiomis „Android“ telefono funkcijomis gali naudotis programėlė, bet paprasti vartotojai to niekada neranda, o diegiant „Android“ skirtas programėles siūloma arba sutikti su viskuo, arba neturėti programėlės.
Po rugsėjo 11-osios teroristinio išpuolio duomenų, surinktų iš sekimo technologijų, kiekis išaugo 1 600 proc., JAV karinės pajėgos turi apie 7 mln. kompiuterių šių duomenų analizei. Daugėjant duomenų prognozuojama, kad turimi skaičiavimo pajėgumai iki 2020 m. padidės dvigubai.
Bet didžiosioms valstybėms nebereikia brangiai kainuojančių palydovų, bepiločių dronų ar tik Džeimo Bondo filmuose matomų šnipinėjimo bei pasiklausymo technologijų, apsimetančių musėmis ar tarakonais, nes, pasak vieno iš pasaulio saugumo guru Philippe’o Langlois, saugumo bendrovės „Priority One Security“ įkūrėjo, išmanusis telefonas žmogaus kišenėje tapo visaverčiu aplinkos jutikliu, kurį prieš jo savininką gali panaudoti saugumo agentūros.
Edwardui J. Snowdenui, buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros darbuotojui, išviešinus daugybę slaptų dokumentų paaiškėjo, kad Mažųjų brolių privačios informacijos rinkimas per rodomą reklamą programėlėse ir tinklalapiuose tapo toks efektyvus, kad Didžiajam broliui nebereikia pačiam šnipinėti, užtenka perimti jau surinktą informaciją ir prieiti prie vos kelių informacinių technologijų gigantų, tokių kaip „Google“, „Apple“ ar „Microsoft“, kad galėtų stebėti didelę dalį informacijos skaitmeninėje erdvėje.
Esamos išmaniųjų telefonų ir tinklo technologijos gali būti naudojamos ne tik saviems ar svetimiems piliečiams, bet ir kitų šalių vyriausybėms ar vadovams stebėti. Šiuo atveju didžiausia problema Nacionalinio saugumo agentūrai – užpildyti reikiamas oficialias formas, kad gautų priėjimą prie jau surinktos privačios informacijos.
Nutekintuose dokumentuose, kuriuos publikavo „The New York Times“, teigiama, kad Nacionalinio saugumo agentūros biudžeto dalis, skirta informacijai skaitmeninėje erdvėje stebėti, 2007 m. padidėjo keturgubai – iki 767 mln. JAV dolerių. Palyginkime: 2002–2006 m. 300 mln. JAV piliečių pokalbiams telefonu pasiklausyti, el. paštui skaityti ir interneto bendrovėms stebėti per metus pakakdavo 140 mln. JAV dolerių.
Vladimiras Putinas apgailestavo dėl sugriuvusios Sovietų Sąjungos, o Barackas Obama neseniai viešai teigė, kad apgailestauja, jog Nacionalinio saugumo agentūros stebėjimo programos pradėjo veikti pernelyg vėlai: jei jos būtų pradėjusios veikti prieš dangoraižių dvynukų griūtį, būtų pavykę laiku susieti telefoninius pokalbius tarp teroristinio išpuolio rengėjų bei vykdytojų ir išvengti nelaimės.
Anot „Microsoft“ įkūrėjo Billo Gateso, svarbiausia rasti pusiausvyrą, kai žmogus jaučiasi saugus nuo teroristų atakų ir gali el. paštu, telefonu ar žinutėmis diskutuoti su kitu žmogumi apie intymius dalykus ar verslo reikalus nebijodamas, kad jį kas nors seka. Bet ar tos pusiausvyros ieškoma? Nemažai JAV piliečių (kaip parodė apklausos) atsisakytų privatumo dėl didesnio saugumo ir ramiai miegotų naktimis. Tad nors Nacionalinio saugumo agentūros stebėjimo programas nuolat triuškina žiniasklaida, žmonės priprato būti stebimi vaizdo kamerų. Jie teigiamai žvelgia į tokius įrenginius kaip „Microsoft Kinect“ ar gestais valdomi televizoriai, kurie stebi ir klauso nuolatos.
JAV vyriausybė pabrėžia, kad ji niekada nerinko informacijos apie piliečius (nebent teismui leidus), tik metaduomenis, tai yra duomenis apie duomenis. Pavyzdžiui, kiekvieno piliečio skambučių išklotinės su informacija, kas ir kam skambino, kada ir kiek truko pokalbis; kiekvieno el. pašto laukelius „To“, „From“ ir „CC“. Bet ir tokio duomenų kiekio daugiau nei pakanka, kad būtų įmanoma aprašyti ir prognozuoti žmogaus gyvenimą.
Dar 2012 m. „Carnegie Mellon“ tyrėjai JAV armijos Tyrimų padalinio užsakymu pristatė dirbtinio intelekto sistemą, kuri, remdamasi filmuota medžiaga ir metaduomenimis, gali nuspėti, ką žmogus veikiausiai darys netolimoje ateityje. Sistema gali identifikuoti ir valdžiai pranešti apie stebimo žmogaus elgesio pokyčius bei neleidžiamas veikas, taip pat pranešti apie anomalijas, pavyzdžiui, automobilį su ne jam priklausančiu numeriu.
Bendrovės „Tesla Motors“ įkūrėjas Elonas Muskas nerimauja dėl dirbtinio intelekto sistemų tobulėjimo ir įvykių, panašių į nutikusius filme „Terminatorius“, kai pabėgęs dirbtinis intelektas paskelbia karą žmonijai. Ar nerimas pagrįstas? Geriausias dirbtinis intelektas, sukurtas Masačusetso technologijų institute, šiuo metu savo intelektu prilygsta ketverių metų vaikui. Tam prireikė dešimtmečio. Galbūt šis intelektas po 20 metų protaus kaip paauglys, o paaugliai juk mėgsta maištauti... O gal skaičiuojamosios galios sumanesniam dirbtiniam intelektui nepakaks dar 100 metų? Bet kuriuo atveju kiekviena šalis turės savo Didžiojo brolio analogą, kad galėtų sekti gyventojus. Juk tai, kad buvo prigautos Vakarų pasaulio stebėjimo programos, dar nereiškia, kad tokių nėra kitoje pasaulio pusėje. Štai kinų kuriama „Auksinio skydo“ programa privalės atpažinti kiekvieną iš 1,3 mlrd. Kinijos gyventojų, jei šis atsidurs kameros objektyve.
Iki 2020 m. pasaulyje bus per 30 mlrd. įrenginių, prijungtų prie interneto. Kadaise buvę kvaili sutvėrimai dėl elektroninių ir biotechnologinių jutiklių matys ir suvoks pasaulį taip pat, kaip ir mes, tad viskas, kas vyks skaitmeniniame ir tikrame pasaulyje, bus kur nors saugoma ir analizuojama. Ir veikiausiai dažniau privati informacija bus supakuojama ir perduodama nepažįstamiesiems, įskaitant reklamos bendroves ir valstybės institucijas.
Parduoti privatumą – puikus verslas
Tobulas apiplėšimas yra ne pinigų vagystė, bet duomenų rinkimas. Todėl reikės susitaikyti, kad ateities pasaulyje jus daug dažniau seks ne žvalgybos tarnybos, bet reklamos pardavėjai. Interneto bendrovės ir informacinių technologijų gigantai, tokie kaip „Google“, „Facebook“ ar „Yahoo!“, skanauja, kramto ir kaupia it meška lašinius žiemai informaciją apie kiekvieną mūsų: kas toks, iš kur, amžius, pomėgiai, draugai ir t. t.
Maždaug ketvirtadalis žmonijos 2015 m. naudosis socialiniais tinklais ir viena ar kita forma aktyviai tobulinamu daiktų internetu – dėl to tik dar labiau padidės privačios informacijos vertė. Pasak tyrimų bendrovės BCG, 2008–2011 m. Europos tradicinėms pramonės šakoms susitraukus 3,6 proc., verslo sritys, kuriose uždirbama iš kaupiamos privačios informacijos, augs maždaug po 22 proc. kasmet ir 2020-aisiais bus vertos net 8 proc. Europos Sąjungos 27 šalių narių bendrojo vidaus produkto (BVP).
It raganos saldainių namelyje įkalinti vaikai esame maitinami tinklalapių slapukais, kurie garantuoja, kad visas internetas it susitaręs mums rodytų tą pačią reklamą. Vartotojų privatumą pasauliniame tinkle vertinanti bendrovė „PrivacyChoice“ 2012 m. tyrime nustatė, kad 20 proc. populiariausių tinklalapių (iš viso buvo tiriama net 2 500 tinklalapių) sukauptus duomenis apie lankytojus norėtų parduoti trečiosioms šalims, net 60 proc. tinklalapių nežada trinti sukauptos informacijos apie vartotojus, nes tikisi ja pasinaudoti ateityje, ir vos 8 proc. tinklalapių nekaupia jokios informacijos apie lankytojus ir nežada to daryti.
Kol tokios bendrovės kaip „Apple“ ir „Amazon“ galvoja, kaip apsaugoti vartotojų, naršančių jų gaminamais įrenginiais, privatumą pasauliniame tinkle, „Google“ galvoja priešinga kryptimi – kaip sekti, kai negalima sekti naudojant slapukus, kurie būtini norint rodyti tikslinę (gerokai brangesnę) reklamą. Tam sugalvota skaitmeninio piršto atspaudo koncepcija, mat naršydami lankomam tinklalapiui atskleidžiate ir savo naudojamą operacinę sistemą, naršyklę, įdiegtus priedus, laiko zoną, įdiegtus šriftus ir t. t. Sujungiant šią informaciją gaunamas unikalus skaitmeninis atspaudas, kurio veikiausiai neturi niekas kitas pasaulyje. Šio atspaudo negalima paprastai užblokuoti (kaip galima blokuoti slapukus), o laikui bėgant jo unikalumas ir prisirišimas prie jūsų tik didėja.
Piktieji paukščiukai dar ir nedraugiški
Bet ne tik interneto portalai, paieškos sistemos ir socialiniai tinklai gviešiasi jūsų privatumo. Besvorėmis gijomis jums to neįtariant jus raizgo ir visų mėgstamų programėlių kūrėjai. Bendrovės „Appthority“ tyrimas atskleidė, kad net 95 proc. populiariausių nemokamų (ir 80 proc. mokamų) „Android“ bei „iOS“ programėlių gali nutekinti (nebūtinai tai daro) jūsų privačią informaciją, tai yra fiksuoti ir trečiosioms šalims perduoti jūsų buvimo vietą, adresų knygelės turinį, informaciją, surinktą šniukštinėjant po el. pašto dėžutę ar darbo kalendorių.
Paradoksas tas, kad dažnai jus seka net ne pati programėlė (arba atvertas tinklalapis), o rodomos reklamos. Žmonėms pamėgus nemokamas programėles telefone, vis daugiau programėlių kūrėjų nori uždirbti iš rodomos reklamos, bet tingi vargti ir atskirai tartis su kiekvienu, kuris nori pasireklamuoti. Tokiu atveju tiek programėlės kūrėjas, tiek pasireklamuoti norintis žmogus kreipiasi į reklamos tinklo bendrovę, kad visi liktų laimingi. Britų Vyriausybės ryšių centrinė tarnyba (Government Communications Headquarters) praėjusių metų ataskaitoje perspėja, kad net „Angry Birds“ (atsisiųstas 1,7 mlrd. kartų!) rodoma reklama lengvai gali nustatyti jūsų buvimo vietą, rinkti privačią informaciją ir, žinoma, visa tai gali iškeliauti tretiesiems asmenims.
Netolimos ateities kasdienybė – savo buvimo vietos nebegalėsite nuslėpti nuo išmaniojo telefono, tad kur jūs ir kokie žmonės ar įrenginiai yra greta jūsų, žinos ir programėlių kūrėjai, ir rinkodarininkai, ir reklamdaviai. Pasak tinklalapio androidpolice.com, paieškos gigantė „Google“ jau dirba su paslauga „Nearby“, kuri tokia pat kaip „Apple“ paslauga „iBeacon“. Tik „Apple“ sprendimas siūlo galimybę pasislėpti nuo greta esančių viešųjų „WiFi“ stotelių (kurios gali identifikuoti, kad esate, net jei prie jų nesijungiate, dėl kiekvieno išmaniojo įrenginio turimo unikalaus MAC adreso), o „Google“ veiks priešingai ir trimituos, pavyzdžiui, drabužių parduotuvei apie jūsų artėjimą, o ši jus užbombarduos pasiūlymais. Žinoma, kur nors „Android“ sistemoje bus palikti nustatymai išjungti „Nearby“, kaip yra nustatymai, kokiomis „Android“ telefono funkcijomis gali naudotis programėlė, bet paprasti vartotojai to niekada neranda, o diegiant „Android“ skirtas programėles siūloma arba sutikti su viskuo, arba neturėti programėlės.
Universalus sekimo įrankis valdžios rankose
Po rugsėjo 11-osios teroristinio išpuolio duomenų, surinktų iš sekimo technologijų, kiekis išaugo 1 600 proc., JAV karinės pajėgos turi apie 7 mln. kompiuterių šių duomenų analizei. Daugėjant duomenų prognozuojama, kad turimi skaičiavimo pajėgumai iki 2020 m. padidės dvigubai.
Bet didžiosioms valstybėms nebereikia brangiai kainuojančių palydovų, bepiločių dronų ar tik Džeimo Bondo filmuose matomų šnipinėjimo bei pasiklausymo technologijų, apsimetančių musėmis ar tarakonais, nes, pasak vieno iš pasaulio saugumo guru Philippe’o Langlois, saugumo bendrovės „Priority One Security“ įkūrėjo, išmanusis telefonas žmogaus kišenėje tapo visaverčiu aplinkos jutikliu, kurį prieš jo savininką gali panaudoti saugumo agentūros.
Edwardui J. Snowdenui, buvusiam JAV Nacionalinio saugumo agentūros darbuotojui, išviešinus daugybę slaptų dokumentų paaiškėjo, kad Mažųjų brolių privačios informacijos rinkimas per rodomą reklamą programėlėse ir tinklalapiuose tapo toks efektyvus, kad Didžiajam broliui nebereikia pačiam šnipinėti, užtenka perimti jau surinktą informaciją ir prieiti prie vos kelių informacinių technologijų gigantų, tokių kaip „Google“, „Apple“ ar „Microsoft“, kad galėtų stebėti didelę dalį informacijos skaitmeninėje erdvėje.
Esamos išmaniųjų telefonų ir tinklo technologijos gali būti naudojamos ne tik saviems ar svetimiems piliečiams, bet ir kitų šalių vyriausybėms ar vadovams stebėti. Šiuo atveju didžiausia problema Nacionalinio saugumo agentūrai – užpildyti reikiamas oficialias formas, kad gautų priėjimą prie jau surinktos privačios informacijos.
Nutekintuose dokumentuose, kuriuos publikavo „The New York Times“, teigiama, kad Nacionalinio saugumo agentūros biudžeto dalis, skirta informacijai skaitmeninėje erdvėje stebėti, 2007 m. padidėjo keturgubai – iki 767 mln. JAV dolerių. Palyginkime: 2002–2006 m. 300 mln. JAV piliečių pokalbiams telefonu pasiklausyti, el. paštui skaityti ir interneto bendrovėms stebėti per metus pakakdavo 140 mln. JAV dolerių.
Metaduomenys
Vladimiras Putinas apgailestavo dėl sugriuvusios Sovietų Sąjungos, o Barackas Obama neseniai viešai teigė, kad apgailestauja, jog Nacionalinio saugumo agentūros stebėjimo programos pradėjo veikti pernelyg vėlai: jei jos būtų pradėjusios veikti prieš dangoraižių dvynukų griūtį, būtų pavykę laiku susieti telefoninius pokalbius tarp teroristinio išpuolio rengėjų bei vykdytojų ir išvengti nelaimės.
Anot „Microsoft“ įkūrėjo Billo Gateso, svarbiausia rasti pusiausvyrą, kai žmogus jaučiasi saugus nuo teroristų atakų ir gali el. paštu, telefonu ar žinutėmis diskutuoti su kitu žmogumi apie intymius dalykus ar verslo reikalus nebijodamas, kad jį kas nors seka. Bet ar tos pusiausvyros ieškoma? Nemažai JAV piliečių (kaip parodė apklausos) atsisakytų privatumo dėl didesnio saugumo ir ramiai miegotų naktimis. Tad nors Nacionalinio saugumo agentūros stebėjimo programas nuolat triuškina žiniasklaida, žmonės priprato būti stebimi vaizdo kamerų. Jie teigiamai žvelgia į tokius įrenginius kaip „Microsoft Kinect“ ar gestais valdomi televizoriai, kurie stebi ir klauso nuolatos.
JAV vyriausybė pabrėžia, kad ji niekada nerinko informacijos apie piliečius (nebent teismui leidus), tik metaduomenis, tai yra duomenis apie duomenis. Pavyzdžiui, kiekvieno piliečio skambučių išklotinės su informacija, kas ir kam skambino, kada ir kiek truko pokalbis; kiekvieno el. pašto laukelius „To“, „From“ ir „CC“. Bet ir tokio duomenų kiekio daugiau nei pakanka, kad būtų įmanoma aprašyti ir prognozuoti žmogaus gyvenimą.
Dar 2012 m. „Carnegie Mellon“ tyrėjai JAV armijos Tyrimų padalinio užsakymu pristatė dirbtinio intelekto sistemą, kuri, remdamasi filmuota medžiaga ir metaduomenimis, gali nuspėti, ką žmogus veikiausiai darys netolimoje ateityje. Sistema gali identifikuoti ir valdžiai pranešti apie stebimo žmogaus elgesio pokyčius bei neleidžiamas veikas, taip pat pranešti apie anomalijas, pavyzdžiui, automobilį su ne jam priklausančiu numeriu.
Bendrovės „Tesla Motors“ įkūrėjas Elonas Muskas nerimauja dėl dirbtinio intelekto sistemų tobulėjimo ir įvykių, panašių į nutikusius filme „Terminatorius“, kai pabėgęs dirbtinis intelektas paskelbia karą žmonijai. Ar nerimas pagrįstas? Geriausias dirbtinis intelektas, sukurtas Masačusetso technologijų institute, šiuo metu savo intelektu prilygsta ketverių metų vaikui. Tam prireikė dešimtmečio. Galbūt šis intelektas po 20 metų protaus kaip paauglys, o paaugliai juk mėgsta maištauti... O gal skaičiuojamosios galios sumanesniam dirbtiniam intelektui nepakaks dar 100 metų? Bet kuriuo atveju kiekviena šalis turės savo Didžiojo brolio analogą, kad galėtų sekti gyventojus. Juk tai, kad buvo prigautos Vakarų pasaulio stebėjimo programos, dar nereiškia, kad tokių nėra kitoje pasaulio pusėje. Štai kinų kuriama „Auksinio skydo“ programa privalės atpažinti kiekvieną iš 1,3 mlrd. Kinijos gyventojų, jei šis atsidurs kameros objektyve.
Iki 2020 m. pasaulyje bus per 30 mlrd. įrenginių, prijungtų prie interneto. Kadaise buvę kvaili sutvėrimai dėl elektroninių ir biotechnologinių jutiklių matys ir suvoks pasaulį taip pat, kaip ir mes, tad viskas, kas vyks skaitmeniniame ir tikrame pasaulyje, bus kur nors saugoma ir analizuojama. Ir veikiausiai dažniau privati informacija bus supakuojama ir perduodama nepažįstamiesiems, įskaitant reklamos bendroves ir valstybės institucijas.
(20)
(2)
(18)