Jono Johanseno programa suveikė. Norvegijos paauglys stebėjo, kaip į jo kompiuterį iš DVD siunčiama 200 megabaitų neseniai išleisto filmo „Matrica“. Programa, kurią jis ir dar du nežinomi žmonės sukūrė 1999-aisiais, buvo pavadinta DeCSS. Jų projekte jau buvo didžiulio sambrūzdžio užuominų. DeCSS leido žmonėms pasiekti komercinių DVD įrašų turinį be leidėjo sutikimo.

Tai, kas nutiko vėliau, nustebino teisėjus ir dideles filmų kūrimo įmones. J.Johansenas galiausiai buvo išteisintas, tačiau kivirčai dėl DeCSS sukėlė debatus apie kompiuterijos esmę ir dalykus, kurie privalo būti uždrausti, skelbia BBC.

Susidomėjimo centre atsidūrė faktas, kad bet kokia kompiuterio byla ar programa gali būti išreikšta skaičiumi. Ar iš tiesų skaičius galima padaryti nelegaliais? Ir ką tai galėtų reikšti informacijos kontrolei?

Neilgai trukus po DeCSS sąmyšio, programuotojai ir aktyvistai ėmė skelbti įvairias programos versijas. Jie programos simbolius spausdino ant marškinėlių ir net apie ją sukūrė poemą. Tai buvo tarsi masinis protestas prieš ketinimus uždrausti programą, o kartu ir laisvę reikšti idėjas.

Programinės įrangos inžinierius Philas Carmody‘is iš Anglijos sumanė paversti DeSCC programą specialiu numeriu, kuris kartu būtų ir istoriškai svarbus. Numeris turėjo tapti „nepasiekiamas teisėsaugai“.

Padirbėjęs su matematikos programine įranga jis užkodavo DeSCC programą pirminiu skaičiumi. Skaičių sudarė 1 905 skaitmenys, tai buvo dešimtas didžiausias pirminis skaičius apskritai.

Tačiau net ir be Ph.Carmody pastangų diskusija apie „nelegalius skaičius“ jau buvo užvirusi. Teisės profesorius Evanas Moglenas atkreipė dėmesį, kad kiekviena byla gali būti pateikta kaip sveikasis skaičius, nes visi kompiuteriai informaciją apdoroja vienetais ir nuliais – dvejetaine kalba. Šie nuliai ir vienetai gali būti konvertuoti į sveikuosius skaičius.

Pavyzdžiui, vienas labai ilgas numeris gali reprezentuoti „Microsoft Word“ programinės įrangos kodą. Už tokio numerio paviešinimą įmonės darbuotoja sulauktų baudos, nes tai būtų traktuojama kaip komercinės paslapties paviešinimas.

Praėjus keleriems metams po skaičių debatų istorijos atsirado ir dar keletas panašių pavyzdžių. Praėjusio dešimtmečio viduryje buvo paviešintas šifravimo raktas, naudotas HD DVD ir Blu – ray diskuose. Skaičius sutrumpintas iki šešioliktainio kodo ir tapo toks trumpas, kad kai kurie žmonės jį netgi išsitatuiravo. Tai taip pat buvo savotiška protesto forma.

Kai kurie „nelegalūs“ skaičiai neprivalo koduoti draudžiamos kompiuterių programos arba autorių teisėmis saugomos informacijos. Kartais jie gali būti draudžiami dėl jų keliamų asociacijų. Pavyzdžiui, JAV mokyklose vaikams uždrausta dėvėti drabužius, kuriuose būtų matomi nusikalstamo pasaulio gaujų pamėgti skaičiai – tai 18, 81, 13, 31, 14 ir 41.

O Kinijoje priartėjus Tiananmenio aikštės demonstracijų sukakčiai, paieškos sistemose žmonėms buvo uždrausta rodyti skaičius, nusakančius įvykio datą – 1989 m. birželio ketvirtąją (4/6/89).

Visais šiais atvejais susiduriama su paradoksalia situacija. Skaičiai yra nuoroda į tam tikrus egzistuojančius draudimus, tačiau patys skaičiai tėra abstraktūs ir atskiri nuo galimo potencialaus jų panaudojimo būdo. Uždrausti skaičius naudoti tam tikrame kontekste atrodo absurdiška.

Tiesa, teisininkai aiškina, kad yra teisinių priežasčių apriboti veiklą, kuri gali pažeisti komercines arba valstybines struktūras. Kadangi kompiuteriai, kurie iš prigimties priklausomi nuo skaičių, yra tokie neatsiejami nuo mūsų gyvenimo, nepanašu, kad šis iššūkis kada nors taptų nebesvarbus.

Visai neseniai politikai prakalbo apie galimybę uždrausti šifravimą argumentuodami tuo, kad tai padeda slapčia bendrauti teroristams. Kažką užšifruoti reiškia apdoroti duomenis ir juos paversti kodu, kuris privalo būti dešifruotas, jei norima perskaityti duomenis. Būtent tai siųsdamas „Matricą“ J.Johansenas ir darė – dešifravo kodą.

Komentarai ()