Prieš septyniasdešimt penkerius metus pasaulis buvo supažindintas su ENIAC, pirmuoju elektroniniu, programuojamu, bendros paskirties skaitmeniniu kompiuteriu.

ENIAC arba elektroninis skaitmeninis integratorius ir kompiuteris (Electronic Numerical Integrator and Computer), nors buvo artimesnis šiuolaikiniams kompiuteriams, nebuvo pirmasis elektroninis kompiuteris. Tačiau visi jos konkurentai buvo arba eksperimentai, kurie baigėsi nesėkme, arba itin griežti slapti projektai, kurių egzistavimas nebuvo viešas iki 1970-ųjų.

1946 m. vasario mėn. ENIAC debiutavo prieš laikraščių fotoaparatus, ir neabejotinai tapo stereotipinės milžiniškų elektroninių smegenų vaizdiniu. Tais laikais jis kainavo 500 000 USD (2020 m. - apie 7,2 mln. USD), svėrė 27 tonas, buvo 24 m ilgio U formos, užėmė 167 m² plotą ir rijo 150 kW elektros energijos 18 800 vakuuminių vamzdelių maitinimui.

Pagal šiandieninius standartus, kompiuteris būtų prastesnis už pigiausią kišeninę skaičiuoklę, tačiau kai jis buvo pastatytas, tai buvo milžiniškas šuolis į priekį.

Viskas prasidėjo 1942 m. Pensilvanijos universiteto Moore'o elektrotechnikos mokykloje, remiant JAV armijos ginkluotės departamentui ir Ballistinių tyrimų laboratorijoms, įgyvendinant projektą, skirtą artilerijos stalų gamybai naujai artilerijai, kuri buvo sukurta JAV įstojus į Antrąjį pasaulinį karą.

Fizikas dr. Johnas W. Mauchly, kuris jau domėjosi elektroninio kompiuterio sukūrimo idėja, kuris analizuotų orus, skaičiavimus atlikdamas automatiškai dideliu greičiu. 1942 m. birželio mėn. buvo pasirašytas susitarimas su JAV kariuomene dėl „Project PX“, kuris vėliau tapo ENIAC. Už projektą atsakingu buvo paskirtas Mauchy ir jaunas elektronikos inžinierius J. Presper Eckertas jaunesnysis.

Tai, kas buvo pastatyta per ateinančius trejus metus, buvo tikras monstras. Jį sudarė 42 skydai, kurių aukštis buvo 2,7 m ir 33 cm storio, pagaminti iš juodai dažyto lakštinio plieno su kanalais viršuje, kad oras galėtų cirkuliuoti ir atvėsinti vamzdžius. Buvo sumontuota didelė ištraukiamojo ventiliatoriaus sistema lubose. Be to, kompiuteris turėjo savo specialią maitinimo liniją.

Viduje buvo per 18 800 vakuuminių vamzdelių – tuo metu dar negirdėtas skaičius. Jie buvo pritaikyti veikti skaitmeninėje sistemoje, kurioje jie buvo įjungti arba išjungti, o ne kaip analogiški įrenginiai, kokie buvo originaliai sukurti. Inžinieriai manė, kad turint tiek vamzdžių, gedimų lygis bus toks didelis, kad mašina gali nesugebėti atlikti nė vieno skaičiavimo prieš sugesdama.

Mašinoje, taip pat buvo 70 000 rezistorių, 10 000 kondensatorių, 1500 relių, 6000 rankinių jungiklių ir penki milijonai lituotų jungčių.

Kaip ir buvo galima tikėtis, gedimų skaičius pradžioje buvo du kartus per dieną. Kai atsirado patikimesnių vamzdelių, gedimų sumažėjo kartą per dvi dienas. Dėl šios priežasties konstrukcija buvo modulinė, todėl buvo galima ištraukti ir pakeisti sugedusį modulį.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()