Sušalę lavonai neprisikels. Kodėl krionika nesuteiks mums nemirtingumo (1)
Žmonių užšaldymas po mirties, siekiant ateityje juos prikelti, jau seniai nebėra tik mokslinės fantastikos tema. Atsirado ištisa tyrimų sritis – krionika. Bet ar žmonių užšaldymas iš tikrųjų veikia?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Biologas ir Nobelio premijos laureatas Venki Ramakrišnanas nuodugniai ištyrė krionikos idėją, taip pat galimas problemas, rašo „LiveScience“.
Senovės Egipte žmonės mumifikuodavo mirusius faraonus, kad jie galėtų vėl „atgyti“ ir vėl naudotis savo kūnu. Po kelių tūkstantmečių tokia mintis atrodo juokinga. Bet iš tikrųjų mumifikacija turi šiuolaikinį atitikmenį.
Biologai jau seniai ieškojo galimybės užšaldyti mėginius, kad būtų galima juos saugoti vėlesniam naudojimui. Tačiau užduotis pasirodė nelengva, nes visa gyvybė Žemėje daugiausia sudaryta iš vandens. Kai vanduo užšąla, jis plečiasi, o tai reiškia, kad suardo ląsteles ir audinius. Štai kodėl, pavyzdžiui, atšildytos braškės primena lipnią ir apetito nekeliančią košę.
Biologijos šaka – kriokonservavimas – tiria, kaip užšaldyti mėginius, kad atšildyti jie išliktų gyvybingi. Mokslininkai jau išmoko, pavyzdžiui, kaip skystame azote laikyti kamienines ląsteles ir kitus mėginius. Taip pat buvo atrastas saugus spermos ir žmogaus embrionų užšaldymo būdas tolesniam apvaisinimui.
Kaip matote, kriokonservavimas tinka daugelio tipų ląstelėms ir audiniams užšaldyti. Tam dažnai naudojamas glicerinas, kuris gali atvėsti iki labai žemos temperatūros, tačiau neleidžia vandeniui virsti ledu.
Terminas krionika reiškia visišką žmogaus kūno užšaldymą, kuris įvyksta iškart po mirties, siekiant ateityje jį „prikelti“, kai atrandamas vaistas nuo jo mirties priežasties. Idėja toli gražu nėra nauja, tačiau išpopuliarėjo mokslininko ir fantastikos rašytojo Roberto Ettingerio dėka. Autorius įsivaizdavo, kaip mokslininkai ateityje galėtų atgaivinti užšaldytus kūnus ir ne tik pagydyti šiuos žmones, bet ir vėl juos pajauninti.
Kaip visa tai veikia? Kai tik žmogus miršta, jo kraujas visiškai nuleidžiamas, pakeičiant jį glicerino mišiniu, o po to kūnas dedamas į skystą azotą.
Tęsinys kitame puslapyje:
Ettingeris 1976 metais įkūrė Krionikos institutą ir įtikino daugiau nei 100 žmonių sumokėti po 28 000 USD, kad jų kūnai būtų užšaldyti azote. Viena pirmųjų Krionikos instituto klienčių buvo Ettingerio motina Ray, kuri mirė 1977 m. Dvi mokslininko žmonos taip pat buvo patalpintos į azotą. 2011 m. Ettingeris pats mirė ir taip pat „pateko“ į azotą.
Kitas populiarus fondas Arizonos valstijoje už kūnų saugojimą užšaldytoje būsenoje ima apie 200 000 dolerių.
Transhumanistai
Krionikos idėjos atšaka yra transhumanistai, kurie mano, kad žmogaus protas neturėtų apsiriboti trumpalaikiais kūnais. Jų nuomone, intelektas ir protas gali būti unikalus reiškinys Visatoje. Galų gale, kokia yra Visatos prasmė, jei nėra proto, galinčio ją įvertinti?
Transhumanistai mano, kad ilgainiui žmonės galės save transformuoti į daug daugiau sugebančias būtybes.
Todėl transhumanistai pasisako tik už smegenų išsaugojimą. Vos vienas organas užima mažiau vietos, o jo išsaugojimas kainuos pigiau. Be to, „antifrizo“ suleidimas tiesiai į smegenis padidintų sėkmingo jų išsaugojimo tikimybę.
Transhumanizmo šalininkai mano, kad tam tikru momentu jų sąmonė gali būti perkelta į kompiuterį ar bet kurį kitą panašų objektą. Taip suformuota esybė vėl „gyvens“. Jos neberibos maisto, vandens, deguonies poreikis ir ji galės keliauti į bet kurį Visatos tašką.
Transhumanistai dažnai tvirtina, kad kelionės į kosmosą yra vienintelė žmonijos galimybė išgyventi. „SpaceX“ vadovas Elonas Muskas yra šios idėjos šalininkas. Tikėtina, kad vienas pirmųjų jo tikslų Marse bus krionikos įrenginio statyba.
Užšaldyti amžinai
Kriogenika – fizikos šaka, tirianti įvairių medžiagų savybių kitimo dėsningumus esant itin žemai (kriogeninei) temperatūrai.
Bloga žinia ta, kad nėra patikimų įrodymų, kaip kriogenika veikia žmones. Galimos problemos yra nesuskaičiuojamos, pradedant nuo mirties laiko. Nuo mirties momento iki kūno užšaldymo momento gali praeiti minutės ar net valandos, ir tai su sąlyga, kad žmogus gyvena santykinai arti krionikos centro.
Tokio uždelsimo pakanka, kad kiekviena mirusiojo ląstelė patirtų drastiškus biocheminius pokyčius dėl deguonies ir maistinių medžiagų trūkumo. Todėl užšaldyto kūno būsena nebegalės atitikti gyvo žmogaus būsenos. Tačiau idėjos šalininkai teigia, kad pagrindinis tikslas yra išsaugoti fizinę smegenų struktūrą.
Nauja šiuolaikinio mokslo kryptis konnekomika – visų smegenų neuronų kartografavimas. Nepaisant įspūdingų šios srities sėkmių, mokslininkai vis dar bando perprasti musių ir kitų smulkių vabzdžių neuronus. Be to užtruks kol mokslas suras metodą, kaip išlaikyti smegenis tobulos būklės.
Visai neseniai buvo bandoma išsaugoti pelės smegenis į jas suleidžiant balzamavimo skysčio. Visa procedūra vyko vis dar plakant pelės širdžiai. Akivaizdu, kad šis procesas pelę pražudė.
Štai kodėl iki šiol nė viena iš turimų kriobendrovių nesugebėjo pateikti įrodymų, kad mirusiųjų smegenys tikrai bus išsaugotos tokios būklės, kokios reikėtų norint atkurti visas nervines jungtis.
Tačiau net ir su tokiu žemėlapiu nepakaktų sumodeliuoti smegenis. Be galo naivu įsivaizduoti kiekvieną neuroną kaip kompiuterio tranzistorių. Mūsų smegenis valdo ląstelės, sako profesorius Ramakrišnanas.
Pasak jo, kiekvienos smegenų ląstelės viduje vykdomos nuolat besikeičiančios programos, kuriose dalyvauja tūkstančiai genų ir baltymų, keičiasi ir vienos ląstelės sąveika su kita. Smegenų jungčių žemėlapis yra didžiulis žingsnis į priekį, tačiau net ir tai tėra tik statinis momentinis vaizdas.
Profesorius Ramakrišnanas lygina užduotį su bandymu nuspėti šalies ir jos žmonių ateitį žiūrint į kelių žemėlapį.
Esmė ta, kad mūsų smegenys nestabilios – kasdien atsiranda naujų ryšių, kurie nutrūksta kai miegame. Yra ir kasdienių, ir sezoninių ritmų, susijusių su neuronų „atsiradimu“ ir „mirtimi“, ir šis nuolatinis smegenų pertvarkymas yra menkai suprantamas.
Neįmanoma tiesiog atjungti smegenų nuo kūno ir tikėtis, kad jos veiks kaip anksčiau. Mūsų smegenis valdo ne tik elektriniai impulsai, einantys per neuronus. Jos taip pat reaguoja į chemines medžiagas, esančias tiek smegenyse, tiek kitose kūno dalyse.
Transhumanistai mano, kad ateityje visos šios problemos bus išspręstos. Tačiau jie savo teoriją grindžia tuo, kad smegenys yra tik kompiuteris, tik šiek tiek sudėtingesnis nei sukurtas žmonių.
Žinoma, smegenys yra skaičiavimo organas, tačiau biologinė jų neuronų būsena yra tokia pat svarbi, kaip ir ryšiai tarp jų.
