Žmogaus klonavimas – iššūkis visai visuomenei

Genų rekombinacija. Kiekviena mūsų ląstelė su amžiumi apsigimsta, kas labai negerai sudėtingiems ir ilgaamžiams organizmams. Prisimink viduramžių "mėlyną kraują" - dėl mažos didikų socialinės grupės "negeras" genas labai greitai išplito. Toliau - natūrali atranka: žmogus, turintis trūkumą, šliejasi prie neturinčio (taip mažinama tikimybė jį paveldėti). Ir iš kitos pusės - sveikiausi individai (pvz, turintys labai teigiamą apsigimimą), turi didžiausius šansus ir naudą susirasti porą sau artimoje aplinkoje - taip padidindami "gerų" genų kombinacijas. Dar vienas groteskiškas niuansas: nevaisingumas yra vienas iš būdų "atsikratyti" apsigimimų - o ar šiuo klonavimu ne prieš tai ir kovojama? Dar dėl vegetatyvinio dauginimosi. Kai kurie visai stambūs ropliai esant prastoms sąlygomis gali išaugti iš neapvaisintų kiaušinių - bet akivaizdu, kad tai yra išimtis, siekiant dideliu gimstamumu kompensuoti prastas sąlygas, resursų trūkumą ir didelį mirtingumą. Panašiai kaip nukritus oro temperatūrai vos pora laipsnių, išsirita žymiai daugiau patelių. Bet palankiomis sąlygomis kažkodėl evoliucija verčia daugintis lytiškai, rekombinuojant genus. Tai kaip čia išeina: ar labai prastos vakariečių gyvenimo sąlygos, ar tiesiog blatnumas?

Na, kai kurių dalykų nedraudimas (a) veda prie laipsniško jų tapimo norma; (b) gresia džino paleidimu iš butelio. Kaip su kanapių rūkymu, arba alkoholiu - visi supranta, kad tai nėra gerai, kad visiems sveika būtų mesti (na, aš ir pats pašvampiu tabokos ir alelio - bet manau, kad jei man tai būtų kažkokia egzotika, neprestižas, tai nebūčiau pradėjęs). Bet jei jau kažkas tapo legaliu ir "nedraudžiamu", vėliau nesuvaldysi: juk jokie sausieji įstatymai neveikia. Aišku, gal ir nevykusi analogija. Bet eksperimentuose su žmogumi ir gyvybe matau daugiau progreso jų "rezultatuose" nei suvokime, ką darome ir kur einame. Juk kitose srityse yra žiaurūs ribojimai: medicinoje, farmacijoje, maisto pramonėje. Kiek reikia padaryti įvairiausių bandymų - pirmiausia pademonstruoti, kad veikia principas, paskui modelis, paskui išbandyti su gyvūnėliais, paskui su mirtinais ligoniais - ir tik tada koks nors vaistas ar veiklioji medžiaga, ar inžinerinis patobulinimas leidžiamas kurti. Kodėl žmonių embrionologijai turi būti daroma išimtis: nemokėdami klonuoti mamuto, jie imasi būsimų žmogaus vaikų?

Jei nebandys, tai niekada ir neišmoks. Aš žiūriu į tai, kaip į būtinybę išmokti, daugiau sužinoti, išsiaiškinti genetikos mechanizmus, o tai vienas iš progresyvių būdų. Kai jau bus pasiekta konkreti riba, tada bus galima kalbėti ir apie draudimus, o kol kas žinau tik tiek, kad žurnalistai tokius reikalus baaaisiai mėgsta išpūsti, kad tik būtu didesnė sensacija. Nereikia trukdyti mokslui, kol jis neperauga į konkretų, amoralų biznį.