Esame statę kanalus tarp vandenynų ir tunelius po jūra. Bet kai kurie inžinieriai galvoja plačiau. Daug, daug plačiau

Buvo sakoma, kad to niekada nebus. Tačiau jums tai skaitant, didžiulio naujo kanalo, jungsiančio Atlanto ir Ramųjį vandenyną, darbai jau turėtų būti prasidėję. Kasant 278 kilometrų ilgio kanalą per Nikaragvą, reikės perkelti milijardus tonų grunto ir statyba atsieis mažiausiai 50 milijardų dolerių. Jeigu jis bus pabaigtas, taps platesniu, gilesniu ir tris kartus ilgesniu už Panamos kanalą. Jo šalininkai teigia, kad tai bus didžiausias pasaulyje inžinerijos projektas. Bet jis tikrai nėra didžiausias iš pasiūlytų. „Visi mes gyvename sukurtose ir pakeistose vietose,“ sako megainžinerijos ekspertas Stanley'is Brunnas iš Kentucky'io universiteto Lexingtone. Tad svajoti dar plačiau yra natūralu, sako jis.

Gal taip ir yra. Tačiau kai kurie sumanymai primena Bondo filmų blogiukų planus, tarkime, Kalifornijos Mirties slėnio užtvindymas ar Panamos sąsmaukos sprogdinimas atomine bomba. Kiti planai, tokie, kaip ištisų jūrų užtvenkimo energijos gavybai, veikiau yra iš stulbinančių planų spektro. Čia pateikiami septyni didžiausi sumanymai. (see diagram). Ar galėtume kurį nors iš jų įgyvendinti? Ir ar turėtume?

Atlanto užtvenkimas

Sunku būtų sugalvoti ką nors daug didesnio. Galėtume pastatyti barjerą Gibraltaro sąsiauryje, iš esmės paversdami Atlanto vandenyną didžiuliu tvenkiniu. Šią mintį trečiajame XX a. dešimtmetyje pirmą kartą iškėlė vokiečių architektas Hermanas Sörgelis. Sumažėjus vandens srautui į Viduržemio jūrą, šioji dėl garavimo imtų sekti. Jos lygiui nusileidus 200 metrų, atsivertų 600 000 kvadratinių kilometrų plotas.

Atlantropos – taip šis planas vadinamas – įgyvendinimas, žinoma, būtų didžiulis darbas. Ko gero, labiausiai tai pasijustų iš to, kad Viduržemio jūros lygio nuleidimas 200 metrų viso pasaulio jūros lygį pakeltų 1,35 m. „Tai neįmanoma dėl politinių priežasčių,“ sako Richardas Cathcartas, patarėjas nekilnojamojo turto klausimais Burbanke, Kalifornijoje, ir megaprojektų entuziastas, parašęs keletą straipsnių ir knygų. „Tiesą sakant, akademinė visuomenė bijo kalbėti apie dideles idėjas,“ sako Cathcartas.

Kadangi pasaulinio vandenyno lygis dėl globalinio atšilimo per ateinančius amžius kils keliasdešimt metrų, Cathcartas mano, kad verta iš naujo peržvelgti Gibraltaro sąsiaurio užtvankos idėja. Užuot žeminusi Viduržemio jūrą, užtvanka galėtų išlaikyti dabartinį jos lygį, išsaugodama nuo užtvindymo žemumose įsikūrusius ūkius ir miestus, pavyzdžiui, Veneciją ir Aleksandriją. Ypač naudinga tai būtų Egiptui. Jei reikalai nesikeis, iki 2100-ųjų dėl kylančio vandens didžioji Nilo deltos dalis pavirs pelke ir milijonams žmonių teks persikelti gyventi kitur.

Transatlantinis akvedukas

Šiaurės Afrikai šiek tiek gėlo vandens nepamaišytų. Artimiausias potencialus šaltinis yra antra pagal dygį pasaulio upė, Kongas, bet ji teka per neramų, pavojingą regioną. Tad, kodėl gi nepasinaudojus didžiausia pasaulio upe, Amazone? Tereikia vamzdžio. Labai ilgo vamzdžio.

Vandens tiekimo vamzdžiais per visą Atlanto vandenyną idėja plevena nuo 1993 m., kai ją fantazijos polėkiams skirtame žurnale (Speculations in Science and Technology, l. 16, p. 65) iškėlė Heinrichsd Hemmeris. Jis įsivaizdavo 4300 km ilgio vamzdį, kuriuo per sekundę pratekėtų 10 000 m³ vandens, kurio pakaktų 315 000 km² žemės drėkinimui.

Idėja dulkėjo iki 2010 m.,kai Viorelis Badescu, fizikas iš Bukarešto politechnikos universiteto Rumunijoje, sugrįžo prie idėjos su Cathcartu. Jie pasiūlė vamzdį panardinti 100 m po vandens paviršiumi ir tolygiais intervalais pritvirtinti prie jūros dugno (Water Resources Management, l. 24, p. 1645). Kad vanduo tekėtų, reikėtų mažiausiai 20 tarpinių siurblinių, o vamzdžio skersmuo turėtų būti bent 30 m. Jis prasidėtų jūroje, gėlo Amazonės vandens sukuriamoje zonoje – „Nuo Pietų Afrikos atliekamas gėlas vanduo“, anot Cathcarto. Jo vertinimu, vamzdynas kainuotų apie 20 trln dolerių. Saharos gyventojai, pradėkite taupyti jau dabar.

Būtų išmintinga pradėti nuo ko nors kiek mažesnio – tarkime, gėlo vandens vamzdyno iš vešliosios Papua Naujosios Gvinėjos į Kvinslendą Australijoje. 2010 m., verslininkas Fredas Arielis pranešė apie 30 mlrd dolerių vertės vamzdyno galimybių studijos planus. Šiais metais PNG vyriausybė palaimino idėją iš principo, Bet Kvinslendas pasakė, kad planas nėra „aktyviai svarstomas“.

Įdubų užtvindymas

1905 m. irigacijos inžinieriai Kalifornijoje netyčia užtvindė įdubą, kuri yra žemiau jūros lygio. Taip atsirado Saltono jūra, didžiausias valstijos ežeras. Būta daug pasiūlymų užlieti ir kitas įdubas.

Pagrindinis kandidatas yra Qattara įduba šiaurės vakarų Egipte, kurios dugnas yra 130 metrų žemiau už jūros lygį. Dauboje yra 19 000 km² smėlio kopų, sūrių pelkių ir druskos lygumų. Idėja yra užtvindyti ją vos už 50 km šiauriau esančios Viduržemio jūros vandeniu. Pagrindinis motyvas – elektros gamyba: Jei vanduo teka tokiu pat greičiu, kaip ir garuoja, gamyba niekada nenutrūktų. „Qattara'os jūra“ taptų vis sūresnė, tačiau aplinkinės vietovės galėtų mėgautis vėsesniu, drėgnesniu oru (Climatic Change, l. 5, p. 73).

Ši idėja gyvuoja bent jau nuo 1912 m., ir Egipto vyriausybė nagrinėjo ją septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Qattara'oje gyvena nedaug žmonių, tad politine prasme tai įgyvendinama. Didžiausia problemą – pats konstrukcijos mastas, nes reikėtų statyti tunelius po kalvų masyvu tarp Viduržemio jūros ir žemumos. Viename statybos plane netgi buvo siūloma panaudoti branduolines bombas. Nieko keisto, kad Egiptas šios idėjos atsisakė.

Pastaruoju metu šią idėją atgaivino Desertec – planas pastatyti didžiulę Saulės energijos jėgainę Šiaurės Afrikoje. Magdi Raghebas, branduolinės energetikos inžinierius Iliinojaus universitete Urbana-Champaign, pasiūlė kaupti energiją iš Desertec pumpuojant jūros vandenį vamzdžiu į saugyklas kalvų viršuje. Elektros poreikiui išaugus, šis vanduo tekėtų į žemumą, ir suktų turbinas. Tunelių rausti nereikėtų.

Tokių vietovių, kaip Kalifornijos Mirties slėnis užtvindymas taip pat padėtų sušvelninti dėl klimato kaitos kylantį jūros lygį. Bet to daryti vien dėl šios priežasties neverta: netgi užliejus visas didžiąsias pasaulio žemumas, skirtumas vargu ar pasijustų.

Tuo tarpu Saltono jūra nėra puikus pavyzdys. Kelis dešimtmečius jis klestėjo, tačiau dabar džiūsta ir miršta. Dauguma žuvų nebegali išgyventi vis sūresniame vandenyje,o gyventojai dėl vis dažnėjančios smarvės ir toksiškų dulkių traukiasi tolyn.

Azijos ir Šiaurės Amerikos sujungimas

Akivaizdi vieta sujungti Aziją Š. Ameriką yra Beringo sąsiauris, tarp Rusijos šiaurrytinio kampo ir Aliaskos. Siauriausioje vietoje sąsiauris yra vos 82 km pločio ir nėra gilesnis, nei 50 m.

Tilto idėja iškelta dar dešimtajame XIX a. dešimtmetyje. Tai būtų ilgiausias jūrinis tiltas, bet ne beprotiškai ilgesnis: dabartinis rekordas priklauso Qingdao-Haiwan tiltui Kinijoje, nutįsusiame 26 km virš vandens. Bet Arkties sąlygos, ypač jūrinis ledas, kelia didžiulį iššūkį. Tokioms naftos gavybos kompanijoms kaip Shell kilo sunkumų netgi tirti šiuos rajonus.

Tikriausiai dėl to Rusiją labiau domina tunelis. 2007 m. jos vyriausybė paskelbė apie TKD-World Link, geležinkelį, sujungsiantį Sibirą su Aliaska tuneliu. Prabėgus septyniems metams, nėra tunelio kasimo ženklų, o santykiai tarp Rusijos ir JAV pablogėjo. Bet gal vadovavimą perims Kinija: šiais metais Beijing Times pranešė, kad inžinieriai braižo planus greitojo traukinio linijai, sujungsiančiai Kiniją su JAV per Rusiją, Beringo sąsiaurį, Aliaską ir Kanadą.

Tačiau tai nebūtinai reiškia harmoningesnius santykius. Praėjus dvidešimčiai metų nuo tada, kai Lamanšo tunelis fiziškai sujungė Europą su Jungtine Karalyste, šioji svarsto politinės sąjungos su Europa nutraukimą.

Indijos vandenyno užtvenkimas

Kur bebūtų jūros susiaurėjimas, kas nors siūlo užpilti jį betonu. Paprastai idėja būna pastatyti užtvanką ten, kur vienoje pusėje vandens lygis mažėja dėl garavimo. Atsirandantį aukščių skirtumą galima išnaudoti elektros gamybai.

Būta įvairiausių pasiūlymų, tačiau ryškiausi – du. 2005 m. megainžinerijos entuziastas Roelofas Schuilingas, į pensiją išėjęs Utrechto universiteto geochemikas, pasiūlė užtvenkti Persijos įlanką Vidurio Rytuose, kur ji prisijungia prie Indijos vandenyno. Vienoje vietoje, Hormuzo sąsiauryje, įlanka tėra 39 kilometrų pločio.

Šiai idėjai greitas įgyvendinimas negresia, nes tai yra svarbus naftos tanklaivių kelias. Bet šiai prekybai mąžtant, Indijos vandenyno užtvenkimas ir Persijos įlankos lygio nusileidimas 35 metrais leistų pagaminti 2500 MW elektros energijos, sako Schuilingas (Marine Georesources & Geotechnology, l. 23, p. 25).

Yra netgi didesnis pasiūlymas: užtvanka skersai Raudonąją jūrą, kur ši jungiasi su Indijos vandenynu, Bab-el-Mandeb sąsiauryje. Tam reikėtų gerokai ilgesnės, nei 100 kilometrų ilgio užtvankos, nuo Jemeno šiaurėje iki Eritrėjos ar Džibučio pietuose. Netgi Cathcartas vadina tai „kiek beprotiškesniu“ planu. 2007 metais jis, Schuilingas ir jų kolegos paskaičiavo, kad taip būtų gauta apie 50 000 MW elektros (International Journal of Global Environmental Issues, l. 7, p. 341).

Šie projektai nuleistų jūros lygį ir atidengtų daugiau žemės. Tačiau, kaip ir Atlantropa'os atveju, jūros lygis kitur dėl to kiltų dar sparčiau. O ir be apykaitos su Indijos vandenynu vanduo jūroje vis sūrėtų, kas galiausiai sunaikintų ištisas ekosistemas.

Sausumos kūrimas

Dirbtinių salų ar pusiasalių kūrimas jau tapo įprastas, stulbinančius to pavyzdžius galima išvysti, pavyzdžiui, Dubajuje. Bet dabartiniai metodai reikalauja gilių karjerų ir gilių kišenių. Schuilingas mano, kad yra pigesnis sausumos kūrimo būdas. Jis pademonstravo, kaip sieros rūgšties įšvirkštimas į klintis paverčia jas gipsu, kuris išsipučia dvigubai, lyginant su pradiniu dydžiu. Taigi, kur klintys yra arti jūros paviršiaus, galima sukurti naują sausumą.

Viena tokia vieta yra Adomo tiltas, 35 kilometrų ilgio siaura ir sekli brasta tarp Indijos ir Šri Lankos. Schuilingas mano, kad sausumos tiltą, naudojant jo metodą, būtų galima pastatyti daug pigiau, nei statant įprastiniais metodais (Current Science, l. 86, p. 1351).

Ramiojo ir Atlanto vandenynų sujungimas

Sunaikinus Panamos sąsiaurį, Šiaurės ir Pietų Ameriką jungiančią siaurą sausumos juostelę, vėl susijungtų Ramusis ir Atlanto vandenynas. Tai galėtų atlikti požeminis branduolinis sprogimas. Nelikus sausumos, kadaise palei pusiaują tekėjusi okeano srovė atsinaujintų ir, manoma, stabilizuotų klimatą (i-manager's Journal on Future Engineering & Technology, l. 5, p. 74).

Vargu ar ši mintis išpopuliarės Panamoje. Negana to, kai kurie klimatologai mano, kad plyšio išnykimas prieš 3 milijonus metų privertė šiltą tropinio Atlanto vandenį tekėti šiaurėn, taip padidinant drėgmę ir sniegą Arktyje ir sukėlė didžiųjų šiaurinių ledo skydų formavimąsi. Jei taip, sąsiaurio susprogdinimas paspartintų Grenlandijos ledo dangos nykimą.

Komentarai (9)