Skalūnų revoliucija tęsiasi. Ko nenuspėjo Rusija ir OPEC? (6)
JAV naftininkų sėkmės receptas – ne geologija. Ko verta iš jų pasimokyti
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Naftos rinką krečia karštinė. Praėjusią gegužės 5 dieną Brent markės naftos kaina pramušė psichologinę $50 už barelį ribą. Staigus kotiruočių kritimas, būtent dabar, prieš OPEC samitą Vienoje gegužės 25 dieną, – apmaudi aplinkybė naftos eksportuotojams. 2016 metų lapkričio 30 dienos gavybos mažinimo susitarimas buvo pasiektas labai sunkiai, tačiau dabar nafta netgi pigesnė, nei tada. JAV skalūnų naftos gavyba OPEC ir Rusijai palieka vis mažiau manevravimo erdvės. Tuo tarpu kai kurios šalys jau žvelgia į skalūnų revoliuciją kaip į sektiną reformų pavyzdį.
Naftinis solidarumas
Naftos kainų situacija maždaug kaip tame posakyje apie pustuštę ar puspilnę stiklinę. Viskas priklauso nuo to, su kuo lyginama. Dabar naftos barelio kaina svyruoja apie $50 žymą – tai 50% mažiau, nei trijų metų senumo lygis. Toks rimtas kotiruočių smukimas – rimtas išbandymas pramonei. Tačiau galima pažvelgti į situaciją ir kitaip. 2016 metų sausį barelio Brent kaina nukrito iki 13 metų minimumo – $29. Palyginus su tuo, $50 – visai neblogas lygis, toli gražu ne kainos dugnas.
Kaip bebūtų, kotiruočių nusileidimas žemiau $50 už barelį tapo pavojaus signalu šalims susitarusioms sumažinti naftos gavybą (dabar vadinamas OPEC+), juk jos padarė viską, kas nuo jų priklausė, kad taip nenutiktų. Susitarti buvo itin nelengva – tartasi beveik porą metų, ir daugelis jau šioms pastangoms padėjo kryželį. Tačiau galiausiai prie susitarimo prisijungė rekordiškai daug šalių – 21, įskaitant tokias egzotiškas, kaip Pietų Sudanas ar Brunėjaus karalystė.
Daugelio jų indėlis buvo grynai simbolinis, tačiau buvo svarbu pademonstruoti „naftinį solidarumą“. Ir šalims tai pavyko – disciplina buvo netikėtai gera: nepriklausomų stebėtojų vertinimais, realus gavybos sumažėjimas siekė daugiau nei 90% nuo susitartos apimties. Saudo Arabija ir dar kelios šalys netgi viršijo savo įsipareigojimus.
Tačiau nepraėjo nei pusmetis, o kainos ir vėl ėmė smukti. Iš didelio debesies maža lietaus? OPEC lyderiams sunkiai sekėsi slėpti savo nusivylimą. O RF energetikos ministras Aleksandras Novakas netgi pradėjo šnekėti, kad, girdi, reikia susitaikyti ir mokytis gyventi žemų kainų sąlygomis. Tiesa, nepaisant išsivadėjančios kovinės dvasios, praeitą savaitę Rusija ir Saudo Arabija visgi nuramino rinką paskelbusios apie planus ir toliau mažinti gavybą. I viskas, panašu, sukasi link to, kas OPEC susitikime Vienoje gavybos apimtys liks ankstesniame lygyje, tai yra, bus 1,8 mln barelių per parą mažesnės, nei praėjusių metų lapkritį.
Rimtesnis sumažinimas nelabai realus, o mažesnis – rinkai nepadarys reikiamo įspūdžio. Jei šalys gamintojos nesusitars, naftos rinkoje gali užsisukti dar viena „meškinų“ spiralė. O naftos eksportuotojai to bijo labiausiai. Panašu, OPEC+ šalys tapo pernykščio savo sprendimo įkaitėmis – jos rinkoje sukūrė tam tikrus lūkesčius, o dabar pačioms tenka šiuos lūkesčius atitikti.
Naujas lyderis
Naftos ekonomikos šalių valdininkai, kaip seni generolai, rengiasi buvusiems mūšiams. Taip įvyko ir su OPEC+ susitarimu. Pagrindinė jo idėja yra, kad 2014-15 metų kainų kritimas – eilinis kainų ciklas. Atitinkamai, tokiu atveju išėjimą iš krizės galima paspartinti, kolektyviai sumažinus gavybą. Svarbiausias dalykas, į kurį naftos generolai neatsižvelgė, – kad prieš juos ne dar vienas ciklas, kokių jau buvo daugybė. Tai ką regime – fundamentalus pokyti. Įvyko naftos rinkos perkalibravimas. Dabar dauguma naftos kainų reguliavimo svertų yra nebe OPEC šalių ir Rusijos įtakos sferose.
Naftos kainos kolapsą sukėlė iš karto kelių faktorių sutapimas.. Svarbūs faktoriai buvo Kinijos ekonomikos nuosmukis, efektyvesnis energijos naudojimas, geopolitiniai pokyčiai ir dolerio kurso sustiprėjimas. Bet svarbiausia priežastis buvo skalūnų revoliucija JAV. Būtent ji sukėlė giliausius, sisteminius pokyčius.
2014 metų birželį JAV tapo didžiausiu pasaulyje naftos tiekėju, pirmą kartą nuo 1972 metų aplenkusi Rusiją ir Saudo Arabiją. G;obalaus swing producer (stabilizuojančio gamintojo) vaidmuo iš Saudo Arabijos perėjo JAV. Viena iš priežasčių – geologinės ir technologinės skalūnų telkinių savybės: kadangi naujų gręžinių kapitalo kaštai santykinai nedideli, reaguojant į kainų kitimus, galima greitai didinti ar mažinti gavybą.
Tačiau vien geologinėmis ypatybėmis visko paaiškinti neįmanoma. Pats savaime stabilizuojančio gamintojo vaidmens perėjimas JAV – pamainos pasikeitimas, ne daugiau. Tai nereiškia ilgo pigios naftos periodo pradžios. Iš žaidimo traukiantis amerikiečių skalūnų kompanijoms (bankrutuojant dėl žemų kainų), gavyba JAV, turi mažėti. O tai savo ruožtu turėtų grąžinti kainas į ankstesnį lygį (jei ne $100, tai nors $70–80 už barelį). Iš esmės, iki praėjusių metų pabaigos Saudo Arabija, Rusija ir kitos gamintojos to ir tikėjosi – ir kalbėjo apie tai visiškai atvirai. Tačiau jie nesugebėjo pamatyti viso vaizdo.
Skausmo slenkstis
Skalūnų revoliucija turi dar vieną svarbią ypatybę. Ir ji ne geologijos, o valdymo sferoje. Ji atsirado ne iš karto – tam prireikė kelių papildomų metų. Paaiškėjo, kad netgi esant žemoms kainoms, naftos gavyba JAV ir toliau didėjo. 2015 metų balandį ji pasiekė 9,6 mln barelių per dieną maksimumą, kai barelio kaina nukrito daugiau nei per pusę, lyginant su prieš tai buvusiais metais. Tai įvyko dėl kolosalaus – šios pramonės masteliu – efektyvumo padidėjimo.
Susidomėjusi šiuo efektu, JAV Energetikos informacijos agentūra drauge su konsultavimo agentūra IHS atliko tyrimą. Išsiaiškinta, kad 2015 metais tuose rajonuose, kur vyrauja skalūnai, telkinių eksploatavimas, buvo 25–30% pigesnis, nei 2012 metais. Be to, padidėjo gręžinių produktyvumas – ne procentais, o kartais. Pavyzdžiui, Bakken ir Eagle Ford baseinuose gavyba per pastaruosius keturis metus išaugo tris ir keturis kartus atitinkamai. O Permo baseine per tą patį laiką našumas išaugio šešis kartus. Nepamirškime, kad visa tai vyko staigaus kainų kritimo periodu.
Dėl to smarkiai sumažėjo gavybos „skausmo slenkstis“, tai yra, sumažėjo naftos kaina, kuriai esant, telkinio gavyba dar rentabili. Goldman Sachs vertinimu, 2014 metais vidutinis nenuostolingos gavybos lygis buvo daugiau nei $80 dolerių už barelį, o 2016 metais – vos $55. Goldman Sachs laukia, kad 2018 metais skalūnų gręžinių efektyvumas padidės 3–10%, o gavybos nenuostolingumo lygis nusileis iki $50. Pajutusi tendenciją, Energetikos informacijos agentūra gerokai padidino naftos gavybos JAV prognozę. Dabar tikimasi, kad šiais metais bus išgaunama po 9,2 mln barelių naftos per parą, o kitais – po 9,7. Šis rodiklis ne tik didesnis už rekordinį 2015 metų lygį – tai bus istorinis JAV gavybos maksimumas.
Revoliucija tęsiasi
Amerikiečių naftininkai parodė neregėtas prisitaikymo galimybes. Jų nesugebėjo nuspėti nei OPEC ir Rusija, kurios vylėsi pakelti kotiruotes, mažindamos gavybą. Kainų augimas buvo kuklus ir trumpas. Dar vienas OPEC+ sprendimas sumažinti gavybą gali trumpam sukelti kainų korekciją, tačiau ne stabilų jų augimą.
Panašu, kiekvieno naujo OPEC+ kvotų pratęsimo poveikis bus vis silpnesnis. Juk gavyba JAV – dėl savo lankstumo – augs greičiau, nei OPEC galės mažinti gavybą. Anksčiau ar vėliau šalys pradės trauktis iš OPEC+ susitarimo, tačiau kas išeis pirmas ir kada, pasakyti kol kas sunku.
Bet regima ir dar viena svarbi tendencija. Norint pereiti prie inovatyvesnės pramonės organizacijos, nebūtina turėti skalūnų naftos ir dujų atsargas (nors daugelyje šalių jų esama nemažai). Kaip jau minėta, ne viską lemia geologija. Tai, visų pirma, institucinis klausimas. Iš esmės, svarbu ne tiek skalūnai, kiek valdymo ir reguliavimo sistema, nuosavybės teisių garantavimas ir konkurencijos jėga.
Jungtinėse Valstijose 56% visos naftos ir dujų išgauna mažos ir vidutinės privačios kompanijos. Sunku suvokti, tačiau jų yra 13 tūkstančių. Būtent šios nepriklausomos ir tarpusavyje stipriai konkuruojančios kompanijos ir yra pagrindinė skalūnų revoliucijos varomoji jėga. Globalioje konkurencinėje kovoje privačios kompanijos inovatorės aplenkė gigantiškas korporacijas.
Dabar ne viena vyriausybė stengiasi šią patirtį perimti, pabrėždamos decentralizaciją, privataus kapitalo dalyvavimą ir tarptautinių kompanijų leidimą prie telkinių. Šia kryptimi reformos, tiesa, kartais tik dalinės ir nenuoseklios, įvyko Meksikoje, Irane, Nigerijoje ir Brazilijoje. Ant panašių reformų slenksčio stoviniuoja netgi superkonservatyvioji Saudo Arabija. Šalis ruošiasi savo naftos giganto Saudi Aramco IPO – tai bus didžiausia privatizacija istorijoje.
Ne už kalnų diena, kai OPEC nariai ir kitos naftą išgaunančios šalys, viena per kitą pradės kopijuoti skalūnų modelio sėkmę. Kai kurios iš jų vadovausis principu „negali nugalėti – vadovauk“: jos mielai paliktų viską, kaip yra, tačiau naujoji realybė diktuoja naujas taisykles. O atsiras ir tokių, kurios iš paskutiniųjų laikysis senosios sistemos. Tiesą sakant, titaniškos jų pastangos vertos geresnio panaudojimo.
P. Kaznačejev
RANEPA Žaliavų ekonomikos centro direktorius
republic.ru