Nepaisydami brangių investicijų, būstų savininkai ryžtasi pasitelkti atsinaujinančiąją energiją. Nors apie vėjo jėgainių panaudojimą namų ūkyje nemažai specialistų atsiliepia skeptiškai, šiandien šią perspektyvą svarsto vis daugiau žmonių, išvargintų energijos tiekėjų monopolio diktato.

Julijos ir Jono Padimanskų sklype šią vasarą iškilo vėjo jėgainė. Alytaus rajono „Nemuno“ sodininkų bendrijoje, kurioje apie keturi šimtai sklypų savininkų, ji tapo dėmesio centru. Grakštus statinys pastatytas laikantis visų reikalavimų – gavus kaimynų, sodininkų bendrijos bei rajono savivaldybės sutikimą. Tai pirmasis vėjo generatorius Alytaus sodų masyvuose. Ir apskritai retenybė sodininkų bendrijose.

Parsisiųsdino iš Švedijos

„Tai mano laisvalaikio pomėgis“, – tvirtina Jonas Padimanskas, beje, energetikas. Apie vėjo energetiką seniai svajojęs vyras nesiekė pereiti prie autonominio elektros ūkio. Norėjo tokio įrenginio, kurio sukuriama energija tarnautų gyvenamajam namui bei vandeniui šildyti.

Dviejų asmenų šeima gyvena nedideliame name, kuriame patalpas numatyta šildyti elektriniais tepaliniais šildytuvais, o karštą vandenį ruošia 80 l vandens šildytuvas. Šeimininkas neatmeta galimybės, kad vėliau galbūt teks pastarąjį keisti. Jeigu paaiškėtų, kad vėjo jėgainė veikia vangokai, garaže galima būtų pastatyti nors ir 3 t talpyklą karštam vandeniui.

Atsinaujinančiosios energijos entuziastas išsirinko tokį įrenginį, kokio daugiau Lietuvoje nėra. Tik pernai pradėto gaminti modelio 5,5 kW galios vėjo jėgainę „Hannevind“ jis parsisiųsdino iš Švedijos. Pats sumontavo 18 m aukščio bokštą. Informacijos apie šį modelį vyras rado internete, papildomos informacijos ieškojo pasitelkdamas asmeninius ryšius. Patraukė tai, kad ši vėjo jėgainė veikti pradeda pučiant jau 2–4 metrų per sekundę vėjui, be to, ji yra visiškai automatizuota – jungiama į sistemą.

Padimanskų sąlygomis labai svarbu, kad įrenginys kompaktiškas, nereikalingi akumuliatoriai. Jiems reikėtų atskiros patalpos, jie keltų papildomų rūpesčių ir išlaidų, be to, ir veiktų neilgai. Švediška jėgainė jungiama į elektros tinklą. „Vokiškas skaitiklis fiksuoja, kiek atiduodi energijos, kiek paimi. Skirtumą moki“, – savo pasirinkimą giria J.Padimanskas.

Netikėtos kliūtys

Tačiau vėjo jėgainė dar nesužadinta. Jos savininkas susidūrė su netikėtomis kliūtimis. Automatinė jėgainė neveikia, kol nesuprogramuotas kompiuteris. Savo jėgomis to padaryti nepavyksta. Tai sugebančių padaryti specialistų, kaip paaiškėjo, nėra ir Lietuvoje. „Buvau nuvykęs net prie didžiųjų jėgainių – net ir čia nėra tokių programų“, – atsidūsta J.Padimanskas, įsigijęs pagal paskutinį technikos žodį pagamintą įrenginį.

Atrodo, kad paprasčiausia išeitis – išsikviesti gamintojo atstovą. Tačiau pasiturinčiu nesijaučiančiam žmogui tai prabanga: už kiekvieną dieną tokiam specialistui tektų mokėti gal po 200 litų. „Gali kainuoti man kaip dar viena jėgainė!“ – nusijuokia energetiko išsilavinimą turintis pašnekovas. Jis nusiteikęs optimistiškai – vėjo jėgainę norėtų paleisti iki žiemos šalčių. Kaip tik šiuo metu laukia elektroninio laiško iš Švedijos, kuriame tikisi rasti gana aiškias ir tikslias jėgainės kompiuterio programavimo nuorodas.

Alytaus rajono sodų masyve gyvenantis ir kasdien po Lietuvą darbo reikalais važinėjantis J.Padimanskas neslepia, kad vis dėlto jam nepavyko išvengti kai kurių klaidų. Pasikliaudamas savo jėgomis, neatliko pirmutinio svarbiausio darbo – neištyrė savo sklypo vėjingumo. Dėl to pasirinko ne visai tinkamą – horizontalios ašies generatorių. Sklype, kurio vienoje pusėje yra miškas, susidaro vėjo sūkurių, todėl čia tinkamiausia sūkurinė (vertikalia ašimi) vėjo jėgainės „kepurė“.

J.Padimanskas nenusimena ir jau maždaug yra nusižiūrėjęs tinkamą generatorių, tačiau savo bendraminčius, kurie svajoja apie vėjo jėgainę, norėtų perspėti, kad išvengtų jo klaidų.

Pilną Irmos Dubovičienės straipsnį skaitykite Valstiečių laikraštyje

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Valstiečių laikraštis

Autoriai: Irma Dubovičienė

Komentarai (9)