Televiziją žiūri beveik visi: statistinių tyrimų duomenimis, 98 proc. mūsų šalies gyventojų. Bet retas iš mūsų, įsijungę žydruosius ekranus, žino, kad televizija jau gyvuoja daugiau nei 80 metų. Žinoma, per tą laiką ji smarkiai patobulėjo, tačiau jos esmė išliko nepakitusi – tai pigi arba visiškai nemokama, galinga, plačioms masėms skirta žiniasklaidos priemonė.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia
tik entuziazmo.
Amerikiečiai, sovietai ir ... naciai
Televizija, kaip ir radijas, neturi vieno išradėjo. Šią technologiją sukūrė ir tobulino daugelis mokslininkų iš įvairių šalių. Įdomiausia, jog sėkmingi bandymai perduoti per atstumą vaizdus buvo atlikti dar XIX amžiuje. O pirmoji televizijos stotis pradėjo savo darbą 1928 metais Čikagoje (JAV). Prie vaizdo ir garso transliacijos technologijų nemažai prisidėjo ir sovietų mokslininkai bei inžinieriai – tais laikais ši šalis dar nebuvo atsilikusi radijo mokslų srityje.
Televizijos, kaip efektyvios žiniasklaidos priemonės, svarbą pasaulio galingieji suvokė gana greitai. Po JAV savo TV transliacijos stotis labai greitai paleido į eterį Didžioji Britanija (1929 metais), Prancūzija (1931 metais), Sovietų Sąjunga (1931 metais). Naująsias technologijas savo propagandai naudojo ir naciai. Hitlerio valdomoje Vokietijoje pirmosios reguliarios nespalvinės televizijos transliacijos su garsu prasidėjo 1934-1935 metais.
Mechaniniai televizoriai
Iš pradžių televizija buvo pusiau mechaninė, pusiau elektrinė, bet gana greitai judančios dalys dingo iš televizorių - jas pakeitė mums gerai pažįstamų kineskopų protėviai. 1936 metais, tepraėjus aštuoniems metams po pirmosios TV stoties starto, Berlyno olimpinėse žaidynėse jau buvo naudojamos televizijos kameros, kuriose vaizdas buvo skenuojamas elektroniniu, o ne mechaniniu būdu.
Iki antrojo pasaulinio karo televizija buvo prieinama saujelei žmonių. Televizoriai buvo brangūs ir juos galėjo nusipirkti tik pasiturintys gyventojai. Vienas pigiausių Amerikoje pardavinėtų įrenginių – „39 Andrea“ su 13 cm įstrižainės ekranu kainavo apie 189 JAV dolerių. Atrodo nedaug, bet verta atsiminti, kad tarpukaryje dolerio vertė buvo kur kas didesnė nei dabar. Pavyzdžiui, 1941 metais automobilį buvo galima nusipirkti už 925 dolerius, o namą – už 6 900 dolerių. Iki karo JAV buvo parduota tik keli arba keliolika tūkstančių televizorių.
Televizijos bumas prasidėjo tik po Antrojo pasaulinio karo. Televizoriai atpigo ir gyventojai pradėjo pirkti „kalbančias dėžes“ milijonais per metus.
Komercinių kanalų gimimas
Kurį laiką televizijoje nebuvo reklamos, o TV programa nebūdavo ilga ir trukdavo su pertraukomis kelias valandas. „Kalbančias dėžes“ žmonės jungdavo dažniausiai pavakaryje arba vakare. Prieškarinės technikos galimybės geriausiai tiko transliuoti tiesiogines laidas, tad programose dominavo sporto varžybos, TV spektakliai, filmai. Iki 1953 metų televizoriai rodė tik juodai-baltus vaizdus, o po to išaušo spalvinės televizijos era.
Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, nacistinėje Vokietijoje ar Sovietų Sąjungoje, TV stočių darbą rėmė vyriausybė. Šiemet 90-metį švęsianti garsioji BBC, kuri laikoma viena didžiausių pasaulio transliuotojų, iki šiol išliko nekomercinė. JAV televizija nuo pat pradžių priklausė privačioms kompanijoms, tad nenuostabu, kad ši šalis laikoma komercinės televizijos lopšiu.
Pirmoji reklama per TV buvo parodyta 1941 metais, Amerikos kompanijos NBC. Joje 10 sekundžių buvo rodomas laikrodis. Transliuotojas uždirbo iš šios reklamos „net“ 7 JAV dolerius. Pirmasis blynas nebuvo prisvilęs ir tapo sektinu pavyzdžiu kitoms JAV telekompanijoms bei potencialiems reklamos davėjams. Televizija, iki tol buvusi „eksperimentine“, tapo pelningu verslu.
Kada televizija tapo masine
Televizijai tapus komercine atsirado programų ir laidų įrašymo poreikis. Pirmosios TV stotys transliavo programas ultratrumpųjų radijo bangų diapazone. Šios bangos turi ribotą veikimo nuotolį, tad televiziją galėjo žiūrėti tik nedidelė dalis gyventojų. Išplėsti auditoriją buvo galima dviem būdais: perduoti fiziškai įrašytą programą kitoms TV stotims arba retransliuoti televizijos signalą.
TV retransliacijos galimybė atsirado praėjusio amžiaus 50-ųjų metų viduryje, kuomet buvo sukurtos televizijai skirtos taip vadinamos radiorelinės stotys. Iki tol kompanijoms teko naudoti primityvų programų įrašymo į kino juostą būdą. „Retransliacijos“ procesas vyko maždaug taip: specialia kino kamera buvo filmuojamas televizoriaus rodomas vaizdas, po to juosta išryškinama, pervežama į kitą TV stotį ir ten „išleidžiama“ į eterį. Kopijos kokybė būdavo labai prasta. Vėliau ši technologija buvo patobulinta ir išplito. Paplitimo mastą rodo vienas faktas: 1954 metais JAV telekompanijos sunaudojo daugiau kinojuostų nei visos Holivudo kinostudijos kartu paėmus. Tačiau geri laikai kinojuostų gamintojams gana greitai baigėsi, kuomet 1956 metais pasirodė pirmasis komercinis vaizdo magnetofonas. Šis prietaisas išsprendė technines teleprogramų įrašymo problemas.
Vaizdo magnetofonai ir radiorelinės linijos atvėrė transliuotojams iki tol nematytas naujas auditorijos ir programų sudarymo galimybes. Taip televizija tapo iš tiesų masinė.
Lietuviški TV istorijos ypatumai
Mūsų šalyje televizija pradėta transliuoti 1957 metų balandžio 30 dieną. Iš pradžių TV laidos buvo matomos 100 kilometrų atstumu nuo Vilniaus, tačiau gana greitai, per porą metų buvo pradėta transliuoti Kauno ir Klaipėdos rajonuose. Televizijos geografija plėtėsi pamažu, statant naujus signalų siųstuvus ir gerėjant jų kokybei. Didelis šuolis šioje srityje buvo Vilniaus TV bokšto pastatymas 1981 metais.
Lietuviai ilgą laiką galėjo žiūrėti tik nespalvines TV programas. Tuometiniai LRT vadovai spalvinę televiziją „atrado“ tik 1975 metais. Būtent tada žiūrovams buvo parodytas pirmasis spalvotas „vaizdelis“ - Lietuvos kino studijos vaidybinis filmas „Ties riba“. O vakarų pasaulis mėgavosi spalvota televizija jau daugiau nei 20 metų.