Sutikite, 99 proc. fotografuojančių telefonu yra tikri, kad žino, kaip tai reikia daryti ir be jokios sąžinės graužaties savo nuotraukomis dalijasi socialiniuose tinkluose, tikėdamiesi sulaukti daugybės „like“. Ir tie patys 99 proc. fotografuodami ar filmuodami telefonus laiko ne horizontaliai, o vertikaliai, taip paneigdami ką tik išsakytus faktus apie žinojimą ir nusimanymą.

Vertikaliai ar horizontaliai?

Albertas Pocej, pasidžiaugęs, kad kone kasdien bent vienas pasaulio portalas parašo apie jo originalų (ir labai estetišką) orgazmų fotografijos projektą, puola teisinti žmones, neteisingai naudojančius telefonus.

„Juk logiška, kad jie fotografuodami telefonus laiko vertikaliai, nes taip įpratę šiais aparatais naudotis, kai jais kalba.

Daugelis tiesiog nesusimąsto, kad televizoriaus ar kompiuterio ekranas, kuriame grožimės nuotraukomis, juk yra horizontalus. Žmogus yra įpročių vergas. Todėl kai kurie ir nesusimąsto, kodėl telefoną laiko vienaip ar kitaip“.

Taigi, atmetus aukščiau išvardytą aplinkybę, kad daugelis internautų fotografuoja vertikaliai, taip sugadindami kadro kompoziciją, pasak Alberto, daugelis puikiai moka atlikti veiksmą „point and click“ (surasti tašką ir paspausti mygtuką).

Tačiau tai yra tik techninis veiksmas. O už jo slypi daugybė technologijų ir intelektinių pastangų. Tad kol patys sprendžiame, kurias iš jų naudoti, o ne dirbtinis intelektas, verta įsigilinti į keletą esminių telefoninės fotografijos niuansų.

Telefonų ir socialinių tinklų filtrai – tai dar ne dirbtinis intelektas

O kur menas, kūryba? Kiek šiuolaikinės technologijos gali padėti tapti mums menininkais? Ir kokių trūkumų turi telefonai – trūkumų neleidžiančių sukurti fotomenininko verto kadro?

Iš esmės visi telefonų gamintojai savo išmaniuosiuose telefonuose siūlo nuotraukų redagavimo programėles ar jau paruoštus filtrus, kuriais galime atgaivinti kadrą, jei, tarkime, jis darytas blogu oru ar esant netinkamam apšvietimui.

Analogiškas funkcijas siūlo ir programėlės „Instagram“, „Prism“, „Snapchat“ ir daugybė kitų. Tačiau Albertas pernelyg šių technologijų nesureikšmina ir siūlo laukti didelių pokyčių netolimoje ateityje, kai į nuotraukos kūrimo procesą įsijungs dirbtinis intelektas.

„Tuomet fotografijų, darytų telefonu, galimybės taps neribotos. Nes kol kas redagavimo programėlės turi per mažai proto. Tai nebus automatiniai filtrai, pagerinantys statistinę nuotrauką.

Kaip dabar veikia ekspozicijos matavimas? Fotoaparatas galvoja, kad pasaulis yra vidutiniškai pilkas. Todėl, jei fotografuojame tamsiai aprengtą modelį juodo namo fone, fotoaparatas namą pavers pilku, o modelio veidas bus lyg išdegintas.

Jei fotografuosime baltą nuotaką baltos sienos fone, telefono kamera bandys modelį patamsinti ir vietoje balto žmogaus gausime pilką. O kai į šį procesą įsijungs dirbtinis intelektas, jis identifikuos, kur yra žmogus, kur namas, o kur durys, su savo spalva ir faktūra – perteiks natūralias kiekvieno objekto spalvas.

Be to, jis gales perteikti ir natūralų bokeh efektą, kai už pagrindinio objekto esantis fonas yra išplaunamas. Dabar tą daro dviejų kamerų telefonų fotokameros, tačiau kol kas tai nėra tobula“.

Fotografija, jos vertintojai ir laimės hormonai

Kodėl žmogus ateina fotografuotis? Pasak Alberto, jis turi kelis poreikius: pasidalinti turiniu (ir pasigaminti laimės hormono dopamino), ieško bendravimo, nori turėti gražių nuotraukų ir už jas sumokėti, kartais nori tokiu būdu užsidirbti pinigų.

Fotografas dirba vedinas panašių paskatų: jis nori savirealizacijos, teigiamo grįžtamojo ryšio, bendravimo, uždarbio. Jei abiejų pusių poreikiai sutampa, jos gražiai bendradarbiauja.

Tačiau šioje grandyje yra dar trečias veikėjas – žiūrovas (besigrožintis nuotraukomis, pvz., socialiniuose tinkluose), kurio interesai visai kiti – jis nori pamatyti įdomų kadrą, istoriją.

Jis nori pamatyti naujovę, pajusti emocijas. Internautui, ypač jokiais ryšiais nesusijusiam su fotografu ar modeliu, nerūpi tai, ką jie jaučia proceso metu. Žiūrovui rūpi rezultatas.

Todėl, fotografuojant telefonu, reikia galvoti ir apie trečią pusę, kuri tas nuotraukas vertins. Vien fotografo ir modelio pasižaidimas dar nėra pakankama sąlyga, kad nuotrauka būtų įdomi kam nors daugiau nei jūsų mamai ar artimiems draugams.

„Nufotografavote gražų peizažą. Turbūt iki šiol jaučiate nuo jūros pūtusį vėją, šilumą, net kvapą. Jums patiems ta nuotrauka kelia begales emocijų. Bet ką daryti, kad ji sudomintų ir žmogų, kuris nežino konteksto, kuris ten nėra buvęs?“, – bene svarbiausią klausimą iškelia Albertas.

Kaip sukurti įdomią fotoistoriją

Vasarą keliaudami tikrai daug fotografuojame telefonais ir dalijamės nuotraukomis. Tai kuo galėtume nustebinti socialinių tinklų vartotojus (žiūrovus), jei fotografuojame ne Aliaskoje, ne Evereste ar kitoje išskirtinėje vietoje, jei istoriją norime sukurti tiesiog ten, kur tuo metu esame. Kad ir įprastoje vietoje, kur nors Lietuvoje.

Pasak Alberto, Lietuvoje niekad nerasime Tailando. Bet čia yra daugybė gražių vietų – Kuršių nerija, Panemunės kelias ir pan. Taigi rasti gražią vietą nėra problema.

Nuotrauka – kaip „Lego“ modelis

„Jei į nuotrauką pažvelgtume kaip į išardomą LEGO automobiliuką, pamatytume, kad ją sudaro kelios dešimtys sudedamųjų: kompozicija, šviesa, spalva, modelis, makiažas, rūbai, atmosfera, tekstūra, faktūra, techniniai parametrai.

Tačiau atsakymas į klausimą, kaip padaryti gerą nuotrauką, telpa viename žodyje – dėmesys. Kad išlaikytume žiūrovo dėmesį, turime akcentuoti kelis iš aukščiau išvardytų dalykų, nes visų iškart aprėpti neįmanoma. Pasirinkite, ar tai bus įdomi istorija, ar netikėta emocija, ar ypatinga vieta“, – aiškina fotografas Albertas Pocej.

Pavyzdžiui, susirasite gražų modelį ir nusivešite į Antarktidą. Ten rasite įspūdingą vietą su pingvinais. Ir fotografuosite modelį, vaikštantį susikibusį su pingvinais.

Puiki istorija ir požiūrio kampas. Juk tai labai primena mūsų gyvenimą – pilvoti, turtingi vyrukai su ilgakojėmis merginomis, – modeliuoja istoriją Albertas. Dėmesio centrai tokioje istorijoje labai aiškūs, meninis kontekstas suprantamas.

Tuo tarpu dėmesio centru paverstas koks nors Eifelio bokštas tikrai mažai ką sudomintų, nes jis nėra netikėtas. Juk visi žino, kaip jis atrodo. Nebent jį parodysite griūnantį.

Arba per įsimylėjėlių bučinį. Arba per netikėtą atspindį stikle, vandens baloje, kuris parodytų kitokią bokšto formą. Tau jau būtų naujovė arba stiprus emocinis fonas, kuriuo galima patraukti žiūrovą. Šių mechanizmų reikia mokytis ir apie juos galvoti, jei norime, kad mūsų nuotraukos būtų įdomios ne tik mums patiems.

Techniniai niuansai

Albertas jau minėjo, kad telefonas, skirtingai nei profesionali kamera, negali idealiai sulieti fono (bokeh efektas). Tačiau gamintojai sparčiai tobulėja, priartindami telefonuose diegiamas technologijas prie SLR aparatų.

Kitas niuansas – telefonu darytos judrios nuotraukos dėl savo ribotų ISO galimybių ar išlaikymo, būna tarsi išplaukusios.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera – tai suteikia natūralaus dinamiškumo. Techninis telefono netobulumas suteikia daugiau autentiškumo.

Kai mes grožimės kokia „Prada“ fotosesija, matome ten fotošopus ir dirbtinumą. Tuo tarpu telefonu darytose nuotraukose likęs grūdas ar kiti „triukšmai“ tarsi priartina nuotrauką prie žmogaus.

Tačiau telefonas turi ir privalumų. Jis yra nedidelis, taigi tarsi panaikina psichologinę takoskyrą tarp modelio ir fotografo, padeda išlaikyti natūralumą.

Komentarai ()