Automobilių pramonė – verslas kaip ir daugelis kitų, kurio tikslas yra gauti pelną. Tiesa, toli gražu ne visi modeliai būna pelningi. Kai kurie jų netgi nuostolingi, bet gamintojams atsiperka kitu atžvilgiu. Automobilių pramonėje jie vadinami „halo“ modeliais. Beje, pastaruosius į dienos šviesą išleidžia ne tik superautomobilių kūrėjai, tačiau ir labiau žemiški prekių ženklai.

Automobilis, kuris formuoja įvaizdį

Lietuviškai „halas“ yra optinis reiškinys, susidarantis lūžtant ir atsispindint šviesos spinduliams. Anglų kalboje šis žodis vartojamas ir tam tikriems automobiliams apibūdinti. Konkretaus atitikmens lietuvių kalboje nėra, bet „halo“ automobilius būtų galima pavadinti įvaizdiniais. Tokie modeliai itin svarbūs gamintojui, jie – tarsi jo veidas, sėkmės istorijos pasakotojas, technologinės pažangos ar išskirtinės dizaino kalbos demonstracija.

Vienas tokių „halo“ pavyzdžių yra „Bugatti Veyron“ – pirmasis serijinis automobilis, turėjęs daugiau nei 1 000 AG pasiekiantį variklį ir galėjęs viršyti 400 km/val. ribą. Tai buvo brangiausias automobilis pasaulyje, kainavęs nuo maždaug 1,5 mln. eurų. Nepaisant to, kiekvienas parduotas modelis gamintojui atnešdavo apie 6 mln. eurų nuostolį.

Tuometinio markę valdžiusio „Volkswagen“ koncerno vadovo Ferdinando Piecho užgaidos sukurti prabangų, dar nematytų techninių parametrų automobilį iš viso atsiėjo daugiau nei pusantro milijardo eurų, o per dešimtmetį buvo pagaminta tik 480 įvairių modifikacijų „Veyron“. Kuriant tokį superautomobilį niekas nė nepuoselėjo vilčių, kad jis atsipirks, nes pagrindinis tikslas buvo parodyti, ką gali „Volkswagen“ koncernas.

Norint sudominti, reikia geros istorijos

Minėtas „Bugatti Veyron“ – tik vienas pavyzdys, koks gali būti „halo“ automobilis. Beje, juo gali būti ir masinės transporto priemonės. Štai „Volkswagen Golf“ tapo tokiu sėkmingu vokiečių bendrovės modeliu, kad jo vardu netgi vadinama kompaktinių hečbekų klasė.

„Manau, kad pirmiausia tokie automobiliai atlieka rinkodaros vaidmenį. Jie leidžia prekių ženklui parodyti, ką jis gali padaryti iš tiesų. Taip pat jie gali pasakoti kokią nors istoriją. Juk bet kuris geras pasakotojas ar personažas, kurį žiūrime per televiziją, mums yra įdomus tik tuo atveju, kai jis pasakoja gerą istoriją. Net ir rinkodaros vadovėlis moko, kad jeigu prekių ženklas nori būti mėgstamas, jis turi turėti gerą istoriją“, – dėsto „Lietuvos metų automobilio“ rinkimų komisijos narys Justas Lengvinas.

Kaip pavyzdį jis pateikia „Porsche 911“ modelį, kuris yra tapęs markės veidu, nors jo pardavimai, lyginant su kitais gamintojo modeliais, yra nedideli. Tiesą sakant, jei ne didieji SUV, „Porsche“ galėjo ir bankrutuoti, tačiau dabar kitų modelių nešamas pelnas leidžia tobulinti legendinį sportiškos kupė modelį ir kurti prekių ženklo istoriją.

Neretai įvaizdiniais tampa svaiginamos sėkmės sulaukę modeliai. „Mercedes-Benz“ G klasės visureigis buvo kurtas kariuomenei, tačiau vėliau pristatyta civilinė versija pasidarė labai geidžiama dėl savo tvirtumo ir pravažumo savybių. Vėliau ji tapo išskirtinė dėl klasikinio dizaino.

Labai panaši ir „Jeep Wrangler“ istorija, kuri mena pirmąjį, dar Antrojo pasaulinio karo metais pasirodžiusį „Willys“ visureigį. „Fiat 500“ prosenelis pokario metais visą Italiją pasodino ant ratų. „Ford GT40“ buvo Henrio Fordo antrojo ambicija nugalėti lenktynėse „Ferrari“. Visi šie modeliai virto sėkmės istorijomis, kurias didieji gamintojai ir toliau puoselėja gerindami savo įvaizdį.

Istoriją galima sukurti

Tačiau kai kurie gamintojai tokius automobilius kuria specialiai. Štai 2017-aisiais korėjiečių automobilių gamintojas „Kia“ vis dar kopė iš biudžetinės į vidutinę klasę. Jo modelių gama buvo ypač plati – nuo mažiausių miesto automobiliukų iki vidutinio dydžio SUV. Visi jie buvo praktiški, patikimi, ekonomiški, orientuoti į masinį vartojimą, bet ne itin įdomūs.

Tuomet pasirodė išskirtinio dizaino, „premium“ standartus laužantis sportiškas sedanas „Stinger“. Niekas nesitikėjo iš kompaktinio „Cee’d“ hečbeko gamintojo sulaukti 3,3 litro V6 variklį su 370 AG turinčio sedano su galine varančiąja ašimi.

Toks gamintojo žingsnis buvo netikėtas ir šis modelis iš karto susilaukė automobilių apžvalgininkų dėmesio, nes ir atrodė, ir važiavo kaip tikras „premium“ klasės atstovas, nors kainavo kaip dyzelinis kuklios komplektacijos 3-iosios serijos BMW.

Koncerno tikslas nebuvo uždirbti iš šio modelio. Ir neuždirbo, nes, nepaisant teigiamos reakcijos, pardavimai nebuvo verčiantys iš koto. Tačiau šis modelis prisidėjo prie gamintojo prestižo.

„Korėjiečiai Europoje laikomi santykinai jaunais transporto priemonių gamintojais, jie nėra taip plačiai pripažinti, nors, objektyviai kalbant, gamina gerus automobilius. Galbūt tokio sportiško automobilio statistiniam vairuotojui ir nereikia, bet jis parodo, kad ši įmonė gali daugiau, nei mes matome gatvėse, ir atkreipia į save dėmesį. Kad būtum pastebėtas, reikia provokuojančio automobilio, tad tokie modeliai labiau skirti įvaizdžiui kurti“, – aiškina J. Lengvinas.

Keičiasi laikai, keičiasi ir automobiliai

Keičiantis amžiams, gali keistis ir įvaizdžiui formuoti skirti modeliai. Bendrovė „Land Rover“ tik daugiau nei po septynių dešimtmečių pristatė visiškai naują, modernų ir technologiškai pažangų „Defender“. Nors senasis modelis buvo tikra ikona, šiandieninėje gamoje jis atrodė tarsi balzamuota mumija sarkofage. Jis reprezentavo tik istoriją, bet neturėjo nieko bendra su šiųdiene modelių gama.

Lygiai taip pat elgiasi ir įmonė „Kia“, kuri „Stinger“ modelį keičia į EV6 GT. Jos filosofija – tokia pati. Į šią sportišką „premium“ klasės ketverių durų kupė korėjiečiai sudėjo visą savo talentą, tik, žvelgiant į ateitį, automobilis – elektrinis. Be to, jis gali pasigirti dar geresniais techniniais parametrais.

Dėl dviejų elektros motorų, išvystančių 585 AG ir 740 Nm pajėgumą, EV6 GT modelis yra galingiausias bendrovės istorijoje. Dėl per 3,5 sek. pasiekiamo 100 km/val. greičio – greičiausias. 800 V elektros sistemos architektūra leidžia 77,4 kWh bateriją įkrauti nuo 10 iki 80 proc. per 18 minučių, tad jis pralenkia didžiumą ilgą istoriją puoselėjančių europietiškų „premium“ gamintojų kūrinių.

Komentarai (2)