Todėl antroji Stokholmo lietuvių konferencija svarbi tuo, kad joje dalyvavo užsienyje – JAV, Šveicarijoje, Rusijoje, Skandinavijoje – gyvenę lietuvių atstovai ir pirmą kartą – Lietuvos Tarybos atstovas Jurgis Šaulys. Leidimą dalyvauti konferencijoje okupacinė valdžia išdavė Tarybos vicepirmininkui dar spalio pradžioje.

Taikos konferencija paskelbė manifestą, kuriame apibrėžiama pokarinė tvarka

Reikia paminėti, kad tuo pat metu Stokholme vyko socialistų konferencija, dar vadinama Stokholmo taikos konferencija. Joje dalyvavo nekariaujančių šalių delegacijos. Spalio 19 d. Taikos konferencija paskelbė manifestą, kuriame apibrėžiama pokarinė tvarka.

Svarbiausi Manifesto punktai buvo atspausdinti „Dziennik Wilenski“ laikraštyje:

„Bendrosios sąlygos: įkurti tautų taikos teismą, nusiginkluoti, atsisakyti ekonominio poveikio priemonių, kontroliuoti parlamentų užsienio reikalų nutarimus, atsisakyti aneksijų, atitraukti kariuomenes iš visų Europoje užimtų kraštų, taip pat ir kolonijų ir atkurti politiškai nepriklausomas valstybes, praradusias nepriklausomybę per karą.

Šios sąlygos nedraudžia ieškoti valstybėms prieinamų susitarimų dėl sienų, bet tik atsižvelgiant į pasienio gyventojų norus. Neturi būti jokių atlyginimų už karo padarytus nuostolius, o kontribucijos ir mokesčiai, kurie jau yra uždėti... privalo būti sugrąžinti. Sunaikinti per karą kraštai turi būti atstatyti iš tautų fondo, jei suinteresuotos valstybės nuspręstų tokį įkurti. Tautų klausimai turi būti sprendžiami tautinės laisvės principais, o už visus karo nusikaltimus yra atleidžiama.“

Be „Bendrųjų sąlygų“, manifeste dar yra „Ypatingųjų sąlygų skyrius“, kuriame aptariama didžioji dalis „karštųjų“ Europos taškų problemų ir jų sprendimo būdai. Mus labiausiai domina Lietuvos klausimas bei tie punktai, kurie liečia mūsų artimiausius kaimynus – Lenkiją:

„Turi būti įkurta laisva nepriklausoma Lenkija, garantuojant jai laisvą ūkinį vystymąsi, o žydams ir kitoms tautinėms mažumoms savivaldą... Rusijoje turi būti užtikrintos mažumų teisės ir teritorinė tautų nepriklausomybė federacinės respublikos ribose.“

Kaip aiškėja iš dokumento, socialistinės Europos partijos neišgirdo atskirų Rusijos imperijos okupuotų kraštų noro tapti nepriklausomomis valstybėmis. Jei net Suomijai socialistai nežadėjo nepriklausomybės, ko galėjo tikėtis Lietuva? Štai dėl ko tokia svarbi Lietuvos nepriklausomybės bylai Stokholmo lietuvių konferencija.

Ne visi su džiaugsmu sutiko žinias iš Lietuvos ir Stokholmo konferencijos

To meto Lietuvoje leistoje spaudoje apie Stokholmo lietuvių konferenciją neužsimenama. Vokiečių cenzūra nebūtų praleidusi tokios informacijos, nes konferencijos nutarimai atvirai prieštaravo Vokietijos pozicijai dėl okupuotų kraštų ateities.

Kaip minėta, konferencijoje dalyvavo Rusijos lietuvių atstovai – daktaras Jurgis Alekna, Felicija Bortkevičienė, Martynas Yčas, Stasys Šilingas, kunigas Juozas Tumas. Šveicarijos lietuvius atstovavo kanauninkas Konstantinas Olšauskas, kunigas Juozas Purickis. Konferencijoje dalyvavo ir Skandinavijoje gyvenę lietuviai Jonas Aukštuolis, Jurgis Savickis, Ignas Šeinius. Kaip jau minėta, iš Lietuvos atvyko Lietuvos Tarybos vicepirmininkas Jurgys Šaulys, o iš JAV – Jonas Šliūpas.

Daktaras J. Šaulys supažindino konferencijos dalyvius su svarbiausiais Vilniaus lietuvių konferencijos nutarimais. Trumpai galima paminėti, kad konferencijos dalyviai pripažino Lietuvos Tarybą aukščiausia teisėta lietuvių tautos politine institucija ir jai buvo patikėta vadovauti Lietuvos valstybės atkūrimui.

Žinoma, ne visi su džiaugsmu sutiko žinias iš Lietuvos ir Stokholmo konferencijos. Peterburge leistas Lietuvos revoliucinės socialistų liaudininkų partijos laikraštis „Naujoji Lietuva“ be jokių rimtesnių argumentų, su aiškia ironija žinutėje „Lietuvių „diplomatai“ rašo:

„Šiomis dienomis, girdėti išvažiavęs į Stokholmą lietuvių „diplomatų“ būrys: M. Yčas, kun. J. Tumas, d-ras Alekna, baronas Šilingas, P. Leonas ir kiti. Ten žadą pasitikti penki taip pat „diplomatai“ iš Lietuvos – A. Smetona ir kiti. Gal rinks Lietuvos „neitralizuotai valstybei“ amžiną karalių.“

Įvyko pirmas Tarybos narių susitikimas su Vokietijos vyriausybės pareigūnu

Pakeliui į Rygą Vilniuje 1917 m. spalio 15 d. apsilankė Vokietijos kancleris Georgas Michaelis. Apie tai pranešė visi Lietuvoje leisti laikraščiai. „Lietuvos Aidas“ rašė:

„Vokietijos kancleris Vilniuje

Pirmadienį, pietumis atvažiavo Vilniun Vokietijos kancleris d-ras Michaelis. Į okupacijos valdžios iškeltuosius aukštajam svečiui pusryčius... buvo, be kanclerio palydovų ir vokiečių valdžios atstovų su kunigaikščiu von Isenburg-Birstein priešakyje, pakviesti ir Lietuvos Tarybos nariai: d-ras J. Basanavičius, A. Smetona ir d-ras J. Šaulys. Po pusryčių Tarybos nariai turėjo progos atskirame pasikalbėjime su kancleriu paliesti ir apkalbėti Lietuvos reikalus.“

Tai pirmas Lietuvos Tarybos narių susitikimas su Vokietijos vyriausybės pareigūnu. Iki tol Lietuvos Tarybos atstovai bendraudavo tik su karinės okupacinės valdžios atstovais. Galima spėti, kad reicho kanclerio ir Tarybos atstovų susitikimo metu buvo sutarta dėl memorandumo apie padėtį Lietuvoje parengimo. Šį memorandumą Lietuvos Taryba parengė ir spalio 20 d. nusiuntė kancleriui. Vėlgi, žinių apie memorandumą ir jo turinį nerandame spaudoje.

Taryba laikė svarbia pareiga pranešti reicho kancleriui apie okupuotos Lietuvos ekonominę ir politinę padėtį. Memorandume buvo reikalaujama, kad Vokietijos kancleris suteiktų Lietuvos Tarybai teisę siūlyti karinei valdžiai priemones, pakeisiančias okupacinio režimo negeroves. Per reicho kanclerį buvo prašoma kaizerio leidimo tiesiogiai bendrauti su Vokietijos vyriausybe ir su lietuvių organizacijų atstovais užsienyje.

Be politinių reikalavimų, memorandume buvo visa eilė praktinių ir ūkinių pasiūlymų: pertvarkyti ir sumažinti rekvizicijas, geriau aprūpinti miestus maisto produktais, panaikinti prievartinį darbą. Taip pat buvo siūloma naikinti bausmes už rekvizicijų nevykdymą ir t.t. Aišku, reicho kancleris negalėjo išspręsti net dalies memorandume išvardintų reikalavimų ir prašymų, nes karinė okupacinė valdžia nesiskaitė su Vokietijos civilinės valdžios reikalavimais.

Anksčiau esame pasakoję apie vokiečių puolimą prie Rygos ir miesto užėmimą 1917 m. rugsėjo 3 d. O štai jau spalio 20 d. vokiečių valdžios „oficiozas“ Lietuvoje „Dabartis“ praneša apie reguliaraus traukinių maršruto tarp Berlyno ir Rygos atidarymą. Iš Rygos traukinys kasdien vyksta per Šiaulius, Tilžę, Įsrutį, Olštyną, Torunę, Poznanę, Frankfurtą prie Oderio ir lygiai po 24 val. pasiekia Berlyną: „Tarp Berlyno ir Olštyno yra miegamų vagonų, tarp Olštyno ir Rygos veikia vagonas-restoranas.“

Deja, šiandien mes tik galime pasvajoti apie patogų traukinių susisiekimą net su mūsų kaimynais latviais, jau nekalbant apie į vakarus esančią Europą.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Komentarai (1)