6–7 dešimtmečiai buvo laikotarpiai, stipriai paveikę daugelį Vakarų pasaulio aspektų: greitą maistą, roko muziką ir automobilius. Amerikiečiai domėjosi automobiliu kaip asmenybės įprasminimu ir ėmė juos modifikuoti taip, kad jie būtų prašmatnesni ir dar labiau geidžiami. Vedama šios intencijos, Ohajuje įsikūrusi „Goodyear Tyre & Rubber Co.“ pradėjo eksperimentuoti su „rytojaus padanga“.

Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje vokiečių chemikas Otto Bayer susintetino naują organinį polimerą – poliuretaną.

Per ateinančius dešimtmečius poliuretanas buvo daug kur pritaikomas, ypač automobilių pramonėje, kur minkštas ir elastingas polimeras pradedamas naudoti, gaminant didelio atsparumo putų pagalves, skirtoms sėdynėms, galvos atramoms, porankiams, taip pat stogo, prietaisų skydų ir prietaisų skydų gamybai.

Bayer nuėjo taip toli, kad pademonstravo eksperimentinį automobilį, kurio kėbulas buvo pagamintas tik iš poliuretano. Tačiau legendinis padangų gamintojas „Goodyear“ sugalvojo naują medžiagos panaudojimo būdą – švytinčias padangas.

„Goodyear“ chemikas Williamas Larsonas kartu su savo kolega Anthony Finelli sukūrė poliuretano junginį, vadinamą neotanu - medžiagą, leidusia „Goodyear“ pagaminti bevielę padangą, kurią būtų galima nudažyti gausybe pigmentų.

Rezultatas buvo išraiškingos spalvos padanga, kurią galima pritvirtinti prie rato ir suteikti automobiliui individualumo akcentą.

Tačiau kas tikrai padarė šį padangų mišinį unikaliu – tai galimybė padangai šviesti. Inžinieriai padangose sumontavo 18 lempučių, kurios buvo prijungtos prie rato vidurio ir ratų arkų viduje sukūrė elektroliuminescencinį švytėjimą, kuris tuo pačiu krito ir ant žemės.

Skirtingai nuo tradicinių guminių padangų, kur daugybė guminių sluoksnių, tekstilės elementai bei plieninės vielos (kordas) ir kiti komponentai yra suspausdžiami ilgų ir tarpusavyje susijusių procesų metu, padangų gamyba iš poliuretano buvo nepaprastai lengvas procesas.

Viskas, ką reikėjo padaryti, tai sumaišyti poliuretano chemikalus, supilti mišinį į padangos formas ir iškaitinti orkaitėje. Prieš kaitinant, „Goodyear“ į mišinį įmaišė nedidelį kiekį dažų. Šias padangas buvo galima priderinti prie automobilio, o galbūt ir prie aprangos.

„Goodyear“ tikėjosi, kad apšviestomis padangomis bus saugiau važiuoti rūke, arba pačios padangos gali veikti kaip posūkio ir stabdžių žibintai. Bendrovė buvo entuziastingai nusiteikusi dėl šių padangų sėkmės.

„Goodyear“, siekdama pritraukti visuomenės dėmesį, savo padangas plačiai reklamavo.

Ant „Dodge Polara“ padangų gamintojas sumontavo raudonų padangų komplektą ir apvažiavo automobiliu Majamio centrą. Tas pats buvo padaryta Manhetene su „Chrysler Silver 300“. Pėstieji buvo nustebę – juk tai buvo 60-tieji metai.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()