Sovietų Sąjungos geidžiamiausias ir svarbiausias Sąjungininkų ginklas, be kurio Raudonoji armija nebūtų atsilaikiusi – legendinis JAV sunkvežimis „Studebaker“: neprilygo joks sovietinis sunkvežimis (Foto, Video) ()
Antrojo pasaulinio karo metais amerikiečiai ir britai tiekė Sovietų Sąjungai visų rūšių įrangą. Bet tai buvo JAV sunkvežimiai, kurie buvo labiausiai vertinami ir laukiami.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Sovietų Sąjungos karinių vairuotojų numylėtinis „Studebaker US6“ buvo tikras išsigelbėjimas Raudonajai armijai, kuri kentėjo chroninį transporto priemonių trūkumą.
Antrojo pasaulinio karo metais tai buvo labiausiai eksportuota transporto priemonė į SSRS pagal lendlizo programą – konflikto metu į šalį buvo pristatyta iki 200 tūkst. „Studebaker US6“ sunkvežimių.
„Studer“ (kaip sovietų kariai juos vadino) buvo suprojektuotas vežti 2300 kg krovinį, tačiau neretai jie gabeno iki keturių tonų. Užmiestyje galingas visų varomųjų ratų sunkvežimis galėjo pasiekti maksimalų 70 km/val. greitį, o jo 150 litrų bako užteko įveikti 400 km.
Pagrindiniai Raudonosios armijos darbiniai arkliai „ZIS-5“ ir „GAZ-AA“ negalėjo konkuruoti su JAV gaminamu sunkvežimiu.
„Žinoma, „Studebaker“ buvo geresnis. „ZIS“ buvo dviejų ašių ir strigdavo, jei kelias buvo blogas. Tačiau „Studebaker“ buvo visureigis, varomas tiek priekiniais, tiek galiniais ratais. Be to, jis buvo manevringesnis“, - prisimena 6-ojo atskiro gvardijos bataliono leitenantas Pavelas Gurevičius.
„Įvairių sunkvežimių buvo daug, tačiau jie strigdavo keliuose ir turėjo būti ištraukti iš purvo rankomis. JAV sunkvežimiai „Studebaker“ gelbėjo gyvybes. Jie buvo su plieninio kabelio gerve virš priekinio buferio. Sunkvežimis galėjo ištraukti save tol, kol buvo prie ko pritvirtinti kabelio galą, ir jis galėjo ištraukti ir kitus sunkvežimius“, - pridūrė signalininkas Semyonas Brevdo.
„Studebaker“ buvo naudojamas iki 150 mm kalibro artilerijai vilkti, prekėms ir personalui gabenti. Be to, jame buvo sumontuota „Katiušos“ tipo raketų paleidimo modifikacija „BM-31-12“ (praminta „Andriuša“).
„Studebaker“ tarnavo kaip degalų cisternos ir kaip platformos remonto ir kitoms dirbtuvėms, taip pat kaip trumpųjų radijo bangų radijai bendravimui tarp generalinio štabo ir fronto linijų.
Vienas iš nedaugelio „Studebaker“ trūkumų, palyginti su sovietų „ZIS“ ir „GAZ“, buvo tas, kad jam reikėjo geresnės kokybės alyvos ir degalų.
Visiškai metalinė vairuotojo kabina buvo vertinama dėl erdvumo ir funkcionalumo. Skirtingai nuo sovietinių sunkvežimių, JAV transporto priemonėje buvo suoliukai, sulenkiami į šonus. Bortas, padengtas storu brezentu, šildė karius ir leido jiems miegoti.
Sovietų Sąjunga buvo tokia dėkinga „stebuklingo“ sunkvežimio gamintojams, kad 1945 m. sausio mėn. generolas leitenantas Leonidas Rudenko, SSRS vyriausybės viešųjų pirkimų komisijos vadovas, padovanojo korporacijai „Studebaker“ nuotraukų albumą su vaizdais, rodančiais, kaip sunkvežimis tarnavo Sovietų Sąjungai. Šiandien jis saugomas „Studebaker“ nacionalinio muziejaus, esančio South Bend, Indiana, archyve.
Po karo dauguma sunkvežimių buvo grąžinti į JAV. Tačiau kai kurie liko SSRS ir iki 1960-ųjų vidurio buvo naudojami žemės ūkyje, pramonėje ir sovietų armijoje.
