„Titaniko“ katastrofos buvo galima išvegti, jei ji būtų vykusi vos kelis mėnesius vėliau (1)
Šis prietaisas galbūt būtų išgelbėjęs „Titaniką“. Deja, įrenginys, leidžiantis nustatyti ledkalnio buvimo vietą, užpatentuotas praėjus keliems mėnesiams po tragedijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors... net naujausi sonariniai prietaisai 2012 m. pradžioje nuo panašaus likimo neišgelbėjo kelto „Costa Concordia“. Pasitvirtino taisyklė – ir geriausias prietaisas neprotingo žmogaus rankose viso labo tėra metalo gabalas. Tačiau nepaisant to, būtent šis išradimas galėjo užkirsti kelią daugeliui nelaimių. Tad, pasigilinkime į sonaro atradimo istoriją.
1912 m., netrukus po to, kai nuskendo laivas „Titanikas“, anglų mokslininkas Lewisas Fry Richardsonas (1881–1953) užpatentavo įrenginį, leidžiantį nustatyti ledkalnius naudojant garsinę lokaciją.
Po metų vokiečių fizikas Alexanderis Behmas (1880–1952) užpatentavo prietaisą, kuriuo buvo galima nustatyti jūros gylį, kliūtis, atstumą iki laivo.
Kanados išradėjas Reginaldas Fessendenas (1866–1932) sukūrė įrenginį, kuriuo povandeniniai laivai vieni kitiems galėjo siųsti signalus. Jis pasiūlė metodą, kaip aptikti ledkalnius trijų kilometrų atstumu, o 1915 m. sukūrė echolotą – prietaisą vandens gyliui matuoti naudojant garso bangas. Žurnalas „Scientific American“ už tai jį apdovanojo aukso medaliu.
Pirmojo pasaulinio karo metais pradėta intensyviai ieškoti povandeninių laivų aptikimo būdų. Šiais tyrimais užsiėmė ir prancūzų fizikas Paulis Langevinas kartu su rusų išradėju Konstantinu Šilovskiu. Jie naudojo kvarco kristalus sužadinti ultragarso bangoms, kurias buvo galima siųsti trijų kilometrų atstumu.
Sonaro (trumpinys angliškų žodžių – „Sound Navigation And Ranging“ – navigacija ir atstumo matavimas garsu) veikimas pagrįstas akustinių signalų sklidimu vandenyje, jų atsispindėjimu nuo dugno ar kito objekto ir grįžimu į paviršių.
Svarbiausios sonaro dalys yra elektrinių impulsų generatorius, hidroakustinė antena, kuri spinduliuoja garso bangas į vandenį, ir atsispindėjusių nuo kliūties signalų imtuvas. Vandens gylis nustatomas iš laiko, per kurį akustinis signalas nusklinda iki dugno ir grįžta.
Sonaru galima ne tik išmatuoti vandens gylį, bet ir nustatyti dugno reljefą, laivo buvimo vietą, minas, ledkalnius, kitus povandeninius objektus.
XX a. šeštajame dešimtmetyje sonaro veikimo principas buvo pritaikytas medicinoje – vaisiui moters įsčiose tirti.
Ultragarso bangas skleidžia ir kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, šikšnosparniai ir delfinai. Taip jie orientuojasi erdvėje, gaudo grobį. Manoma, kad povandeniniuose laivuose naudojami sonarai gali bent jau laikinai pakenkti delfinų klausai.
Lietuva prieš kurį laiką įsigijo minų paieškos laivus, kuriuose įrengti naujos kartos sonarai. Pirmasis toks laivas Klaipėdą pasiekė 2010 m. pabaigoje. Šiais laivais naudojant sonarus tiriamas jūros dugnas, nustatomas gylis, aptinkami nuskendę objektai.
