„Tąnakt Šiaurės pašvaistė buvo labai ryški“, – prisiminė įvykio liudininkai.

1912-ųjų balandžio 15-osios naktį, kai nuskendo „Titanikas“ („RMS Titanic“), šiaurinės Atlanto vandenyno dalies dangų nutvieskė ryški Šiaurės pašvaistė. Dabar naujas tyrimas pažėrė užuominų, kad Šiaurės pašvaistės sukelta geomagnetinė audra galėjo sutrukdyti laivo navigacijos ir ryšių sistemas ir užkirsti kelią skubėjusiems į pagalbą – tokiu būdu buvo paskatinta katastrofa, nusinešusi daugiau nei pusantro tūkstančio keleivių gyvybes.

Liudininkai pasakojo apie Šiaurės pašvaistės švytėjimą toje vietoje „Titanikui“ skęstant, o vienas stebėtojas paliudijo, kad „Šiaurės pašvaistė tą naktį buvo labai ryški“, rugpjūčio 4 d. žurnale „Weather“ paskelbtame naujame tyrime teigia nepriklausoma oro reiškinių tyrinėtoja ir fotografė Mila Zinkova.

Šiaurės pašvaistės susiformuoja dėl Saulės audrų, kai Saulė išskiria didelio greičio elektrifikuotų dujų srautus, lekiančius Žemės link. Įkrautoms dalelėms ir energijai susidūrus su Žemės atmosfera, kai kurios jų pasiekia magnetinio lauko jėgų linijas ir ima sąveikauti su atmosferos dujomis – nušvinta žalia, raudona, violetine ir mėlyna spalvomis, aiškina NASA. Šios įkrautos dalelės taip pat gali kliudyti elektriniams ir magnetiniams signalams, sukelti bangavimus ir svyravimus, teigia NASA.

Saulės audros (dar vadinamos geomagnetinėmis audromis) yra pakankamai galingos, kad sukeltų Šiaurės pašvaistę. Jos taip pat galėjo paveikti kompasus ir tiek „Titaniko“, tiek netoliese buvusių laivų, mėginusių atskubėti į pagalbą, belaidžio ryšio sistemą. Netgi mažučio sutrikdymo būtų pakakę tam, kad laivas pražūtų, tyrime tvirtina M. Zinkova.

O Šiaurės pašvaistė „Titanikui“ skęstant matėsi labai ryškiai. Jamesas Bissetas, vienas iš laivo „Karpatija“ („RMS Carpathia“, „Titaniko“ skendimą išgyvenusius keleivius išgelbėjęs laivas) pareigūnų 1912-ųjų balandžio 14-osios naktį laivo žurnale rašė: „Mėnulio nebuvo patyti, tačiau Šiaurės pašvaistė mirguliavo tarsi mėnulio spinduliai, besidriekiantys iš šiaurinio horizonto“. Penkiomis valandomis vėliau paliktame įraše, kai „Karpatija“ artėjo prie gelbėjimosi valčių su „Titaniko“ keleiviais, J. Bissetas pažymėjo vis dar regintis „žalsvus Šiaurės pašvaistės spindulius“, pasakoja M. Zinkova.

Kaip rašo livescience.com, išgyvenusieji taip pat aiškino pastebėję Šiaurės pašvaistę iš savo gelbėjimosi valčių maždaug trečią valandą nakties vietos laiku. Švytėjimas „tarsi arka išsigaubė danguje, blankūs pašvaistės stulpai siekė Šiaurinę žvaigždę“, – prisiminė „Titaniko“ katastrofą išgyvenęs Lawrence‘as Beesley.

Kai įkrautos Saulės audros dalelės kūrė žavingą šviesų reginį, jos tuo pačiu metu galėjo pakenkti „Titaniko“ kompasui. Vos 0,5 laipsnio nukrypimo galėjo pakakti tam, kad laivas išsuktų iš saugaus kelio ir patirtų mirtiną susidūrimą su ledkalniu, tyrime aiškina M. Zinkova.

„Ši akivaizdžiai nereikšminga klaida galėjo nulemti tai, kad nepavyko išvengti ledkalnio ir įvyko susidūrimas“, – rašo M. Zinkova.

Keisti signalai

Tą naktį siunčiami radijo signalai buvo keisti, pranešė laivo „RMS Baltic“ operatoriai („RMS Baltic“ buvo vienas iš laivų, sureagavusių į „Titaniko“ nelaimės signalą, tačiau „Karpatija“ katastrofos vietoje atsidūrė anksčiau). „Titaniko“ pasiųstų nelaimės signalų netoliese buvę laivai neišgirdo, o „Titanikui“ siųsti atsakymai liko neišgirsti, teigia M. Zinkova.

„Oficialioje „Titaniko“ nelaimės tyrimo ataskaitoje spėjama, kad mėgėjai radijo entuziastai sukėlė trikdžius ir tokiu būdu užkirto kelią tiksliam nelaimės signalų netoliese buvusiems laivams paskleidimui“, – rašo tyrimo autorė.

„Tačiau tuo metu nebuvo daug žinoma apie geomagnetinių audrų poveikį jonosferai ir tai, kad jos gali sutrikdyti komunikaciją. Tad šalia Šiaurės pašvaistės tebesitęsianti geomagnetinė audra, kurios stiprumas buvo nuo vidutinio iki didelio, turėjo neigiamą poveikį tikslių nelaimės signalų siuntimui netoliese buvusiems laivams ir jų gavimui, įtakos taip pat turėjo mėgėjų radijo operatorių veikla“, – rašoma tyrime.

Jeigu iš tiesų įvyko geomagnetiniai trikdžiai dėl Saulės audros, „tai galėjo paveikti visus tragedijos aspektus“, įskaitant ir navigacijos klaidas, dėl kurių įvyko susidūrimas su ledkalniu, bei nesėkmingus nelaimės signalo siuntimus, užgaišinusius į pagalbą skubėjusių laivų atvykimą, rašo M. Zinkova.

Nors „Titanikas“ nuskendo daugiau nei prieš šimtmetį, ši lemtingos kelionės ir tragiškos jos baigties istorija vis dar nesiliauja intriguoti ir žavėti. Daiktai, rasti lemtingame laive, aukcionuose buvo parduoti už įspūdingas sumas. Pavyzdžiui, už balandžio 14-osios pirmosios klasės meniu 2015-aisiais aukcione buvo sumokėti 88 tūkst. dolerių (apie 75,5 tūkst. eurų), o išgyvenusio keleivio žibintuvėlis 2019-aisiais buvo parduotas už 62,5 tūkst. dolerių (apie 53,6 tūkst. eurų).

Tačiau nors laivo istorija populiarumo nepraranda, paties laivo nuolaužos nesiliauja sparčiai irti. Kai 2019-ųjų rugpjūtį tyrėjų komanda nusileido apžiūrėti „Titaniko“ – tai buvo pirmieji narai po 14 metų, apžiūrėję laivą – jie pamatė, kad vieną jo pusę, kurioje buvo dauguma kajučių, suardė galingos vandenyno srovės, metalus naikinantys mikrobai ir korozinės druskos.

Komentarai (2)