Scapa Flow nuskandinimas – kaip Vokietijos karinis jūrų laivynas savanoriškai nuskandino beveik visą savo laivyną: gyrė net pats vokiečių admirolas, o tai padaręs žmogus buvo laikomas didvyriu (Foto, Video) ()
Vienoje vietoje buvo sutelktas beveik visas Vokietijos karinis jūrų laivynas, kurį nuskandino patys vokiečiai – kodėl jie taip pasielgė?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Pirmąjį pasaulinį karą užbaigusios 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubos paliko mažai galimybių deryboms tarp buvusių priešininkų. Viena iš paliaubų sąlygų buvo visiška Vokietijos demilitarizacija ir karinės technikos perdavimas sąjungininkams.
Vokietijos povandeniniai laivai turėjo būti nedelsiant perduoti Antantei, tačiau ji negalėjo susitarti, ką daryti su Vokietijos antvandeniniu laivynu. Buvo pasiūlyta juos internuoti Karališkojo laivyno bazėje Scapa Flow, Škotijos Orknio salose, kol bus nuspręsta ką daryti su Vokietijos laivyno laivais.
Pirmieji pasidavė Vokietijos povandeniniai laivai, kurie atvyko į Harwichą, Anglijoje 1918 m. lapkričio 20 d. Galiausiai, Antantei buvo perduoti 176 povandeniniai laivai.
1918 m. lapkričio 21 d. 70 Vokietijos antžeminių laivų pajudėjo į sutarties tašką Firth of Forth, Škotijoje, iš kur turėjo būti palydėti į internavimo vietą Scapa Flow.
Kai visi vokiečių laivai buvo atplaukę, Britų Karališkojo karinio jūrų laivyno admirolas Davidas Beatty davė prieštaringą įsakymą nuo jų laivų nuleisti Vokietijos vėliavas ir vėliavų nekelti be jų leidimo, nepaisant to, kad laivai vis dar buvo Vokietijos nuosavybė ir taikos derybos dar nebuvo prasidėjusios.
Galiausiai, lydimi didelės Antantės palydos – 370 sąjungininkų laivų, vokiečių laivai lapkričio 25–27 d. atplaukė į didžiulį natūralų Scapa Flow uostą Orknio salose.
Prie laivyno prisijungė dar keturi laivai, todėl bendras internuotų laivų skaičius pasiekė 74 – tai didžiausias kada nors surinktas į vieną vietą karo laivų parkas.
Kitus septynis mėnesius Vokietijos laivai tūnojo uoste, o įgula įstrigo laivuose, nes taikos derybos vis buvo atidedamos. Du kartus per mėnesį jūreiviams buvo siunčiamas maistas iš Vokietijos, tačiau jis buvo monotoniškas.
Vyrai bandė papildyti savo mitybą žuvimis ir žuvėdromis, pagautomis iš denių. Jiems nebuvo leista išlipti į krantą ar aplankyti jokių kitų vokiečių laivų, todėl jų internavimas buvo tikras įkalinimas.
Atsargų ir pramogų trūkumas lėmė prarastą jūreivių discipliną ir siaubingas gyvenimo sąlygas. Laimingieji buvo išsiųsti namo, tačiau beveik 5000 iš pradinių 20 000 turėjo likti laivuose.
Tuo tarpu Antantės šalys liko susiskaldžiusios dėl laivų likimo. Tiek prancūzai, tiek italai norėjo savo dalies, tačiau britai norėjo, kad vokiečių laivai būtų sunaikinti, nes žinojo, kad bet koks laivų perskirstymas pablogins jų karinio jūrų laivyno skaičių, palyginti su kitų karinių jūrų pajėgų skaičiumi.
Tarp Vokietijos laivyno vadovybės buvo svarstoma galimybė patiems vokiečiams nuskandinti savo laivus, kad būtų išvengta pasidavimo.
Vokiečių kontradmirolas Ludwigas von Reuteris tai pasiūlė savo štabo viršininkui jau 1919 m. sausio mėn. Tų pačių metų gegužės mėnesį Reuteris sužinojo, kad Karališkasis jūrų laivynas ruošiasi perimti Vokietijos laivyną. Reuteris manė, kad jo pareiga yra užkirsti tam kelią.
Artėjant galutiniam Vokietijos delegacijos terminui pasirašyti Versalio taikos sutartį (pasirašyta birželio 28 d.), Reuteris manė, kad jo laivai bus perduoti Antantei, todėl 1919 m. birželio 18 d. jis išsiuntė įsakymus visiems uoste internuotiems vokiečių laivams.
Jame buvo parašyta: „Ketinu nuskandinti laivus tik tuo atveju, jei priešas bandys juos užvaldyti be mūsų vyriausybės pritarimo. Jei mūsų vyriausybė taikiai sutiktų su laivų atidavimu, laivai būtų perduoti – tai bus nuolatinė gėda tiems, kurie mus pastatė į šias pareigas.“
Ironiška, kad britų kurjeriai šiuos laiškus persiuntinėjo kitų vokiečių laivų pareigūnams.
Tęsinys kitame puslapyje:
1919 m. birželio 21-osios rytą oras buvo ramus ir palankus, todėl Didžiosios Britanijos laivynas, saugojęs internuotus vokiečių laivus, paliko Scapa Flow ir išplaukė į pratybas – Reuteris pamatė savo galimybę.
10 val. ryto, praėjus lygiai valandai po Didžiosios Britanijos laivyno išvykimo, Reuteris išsiuntė vėliavos signalą, įpareigojantį laivyną laukti sekančio signalo – nuskandinimo.
Apie 11:20, naudojant semaforą ir prožektorius, buvo išsiųstas lemtingasis vėliavos signalas.
Žemiau denio vokiečių jūreiviai atsuko jūros vožtuvus, torpedų vamzdžius ir iliuminatorius bei sudaužė vandens vamzdžius, kad užtvindytų laivus. Kai kuriuose laivuose per pertvaras buvo išgręžtos skylės, kad būtų lengviau patektų vanduo.
Laivai buvo sąmoningai užtvindyti iš vienos pusės, kad jie apsiverstų ir nuskęstų, nes tai apsunkintų britams laivų gelbėjimą.
Praėjo maždaug valanda, kol britai suprato, kas vyksta. Vokiečių laivai labai pakrypo į vieną pusę, nuo stiebų vėl plevėsavo Vokietijos vėliava, o įgulos apleido laivus. Kai viceadmirolas seras Sidnėjus Fremantle'as gavo naujienų apie nuskandinimą, atvykęs į Scapa Flow vandens paviršiuje pamatė tik didžiausius laivus.
Iki 17 val. popietės buvo nuskandinta 15 kapitalinių laivų, 4 lengvieji kreiseriai ir 32 eskadriniai minininkai. Likę 23 laivai arba liko vandens paviršiuje, arba buvo nutempti į seklesnius vandenis ir užplaukę ant seklumos.
Admirolas Fremantle buvo įsiutęs. Jis apkaltino Ludwigą von Reuterį, kad jis nesilaiko paliaubų sąlygų, ir suėmė jį kartu su 1800 kitų vyrų kaip karo belaisvius. Nors privačiai jis gyrė Reuterio sprendimą: „Negalėjau atsispirti simpatijai fon Reuteriui, kuris išsaugojo savo orumą, kai prieš jo valią buvo atsidūręs labai nemalonioje ir klastingoje padėtyje“.
Incidentas klostėsi ne taip taikiai, kaip būtų norėjęs admirolas Reuteris. Britų kariai nušovė 9 vokiečių jūreivius, o 16 buvo sužeisti.
Prancūzai nusivylė, kad Vokietijos laivyno nebeliko, tikėdamiesi įsigyti bent dalį laivų. Tuo tarpu Vokietijos laivyno admirolas Reinhardas Scheeris pareiškė: „Aš džiaugiuosi. Pasidavimo dėmė buvo nuvalyta nuo Vokietijos laivyno. Šių laivų nuskendimas įrodė, kad laivyno dvasia nėra mirusi. Šis paskutinis veiksmas atitinka geriausias Vokietijos karinio jūrų laivyno tradicijas“.
Vokietijoje jis buvo laikomas didvyriu, išsaugojusiu karinio jūrų laivyno garbę.
Gelbėjimo operacijos prasidėjo beveik iš karto ir tęsėsi visą trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmečius. Daugiau nei pusė laivų buvo pakelti ant vandens paviršiaus, bet prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui operacijos buvo sustabdytos.
Aštuntajame dešimtmetyje kai kurie nuskendę vokiečių laivai tapo žemo fono plieno, naudojamo radiacijai jautriems prietaisams, pvz., Geigerio skaitikliams, šaltiniu. Plienas, pagamintas po Antrojo pasaulinio karo, yra užterštas radionuklidais, patekusiais į atmosferą branduolinio ginklo bandymų metu pirmaisiais Šaltojo karo metais. Toks plienas negali būti naudojamas prietaisams, kuriuose yra subtili ir labai jautri elektronika. Plienas, pagamintas iki branduolinio amžiaus, turi ypatingą vertę, nes jame yra mažai arba visai nėra radiacijos. Iki 1945 m. pastatyti karo laivai yra vertingas tokio plieno šaltinis.
Nuo 1963 m. Dalinio branduolinių bandymų uždraudimo sutarties, fono spinduliuotės lygis smarkiai sumažėjo, tapo lengviau gaminti pakankamai žemos spinduliuotės plieną, todėl nereikia gelbėti senų karo laivų.
Šiandien Scapa Flow vandenyse liko tik kelios nuolaužos.
