1985 metų sausio 1-ąją dieną aviacijos kompanijos Eastern Air Lines reisas 980, skridęs iš Asunsjono (Paragvajus) į La Pasą (Bolivija), 6000 metrų aukštyje rėžėsi į kalną. Visi buvę lėktuve, žuvo. Po metus trukusio tyrimo pateikta išvada, kad katastrofos priežastimi tapo „susidūrimas su žeme, skrendant įprastu režimu“. Tačiau oficialios ataskaitos labiau kėlė klausimus, nei į juos atsakė. Kodėl sudužimo vietoje nerastas nė vienas kūnas ar bent kraujo? Kur dingo „juodoji dėžė“? Ar lėktuvu buvo gabenama narkotikų kontrabanda? Ar galėjo avarija įvykti dėl pasikėsinimo į vieną ar kelis keleivius? Tik dabar, praėjus 30 metų, dviejų nuotykių ieškotojų ekspedicija padeda aiškintis „paslaptingiausią XX amžiaus aviakatastrofą“. Štai jų istorija.

Reisas 980 skrido iš Asunsjono į Majamį iškart po naujųjų metų ir pakeliui turėjo atlikti du nusileidimus – Bolivijoje ir Ekvadore. Veik tuščiam Boeing 727 artėjant prie La Paso, viskas vyko kaip įprasta. Vežimėliai su gėrimais užfiksuoti salono gale. Keleiviai apie artėjantį nusileidimą įspėti, jų paprašyta užlenkti staliukus, atlenkti sėdynių atlošus į vertikalią padėtį ir prisisegti saugos diržus. Pilotai savo vietose sėdėjo susikaupę: La Pase leistis sunku – tai aukščiausiai pasaulyje įsikūręs tarptautinis oro uostas, daugiau nei 3500 metrų virš jūros lygio. Oras čia toks retas, tad lėktuvai privalo tūpti 320 km/h greičiu vietoje įprastų 220 km/h, stabdymas vyksta kitaip, o kilimo ir leidimosi takas dvigubai ilgesnis už standartinį.

Kai Eastern Air Lines lėktuvo įgula susisiekė su žeme, dispečerių duomenimis, iki La Paso oro uosto jiems dar buvo likę skristi 10 minučių, ir jie gavo leidimą nusileisti iki 5500 metrų. Netrukus jis įsirėžė į Iljimanį (6438 m) – tai dalis La Pasą iš rytų dengiančio gūbrio, – kiek žemiau viršūnės, 5900 metrų aukštyje. Susidūrimas buvo tiesioginis, 19 keleivių ir 10 įgulos narių neturėjo jokių galimybių išgyventi. Pasak aplinkinių kaimų gyventojų, garsas supurtė visą apylinkę. Reiso laukiančio oro uosto radiolokatorius užfiksavo vieną spragtelėjimą ir nutilo.

Lėktuvu skrido turtingiausias Paragvajaus žmogus, paprastame maiše gabenęs 20 milijonų dolerių

Avarijos vietos nustatymas truko visą dieną. Į Iljimanį atvyko Bolivijos vyriausybės ir dviejų katastrofas tiriančių organizacijų komandos su amerikiečių lėktuvais, – Nacionalinės transporto saugumo tarybos (NTSB) ir Pilotų asociacijos (ALPA) – tačiau niekas iš ekspertų nebuvo aklimatizavęsi, kad galėtų dirbti kalnuose. Be to, Bolivijos valdžia kurį laiką drovėjosi prašyti iš kaimyninės Peru galinčio tokiame aukštyje veikti sraigtasparnio, kad nepasklistų žinia, jog šalyje tokio aparato iš viso nėra. Kai sraigtasparnis galiausiai visgi buvo atsiųstas, paaiškėjo, kad jis negalės pakibti virš susidūrimo vietos ir išsodinti gelbėtojų.

Pagalbon atėjo Sikorsky Aircraft: JAV kompanija nusiuntė į Boliviją pusiau išardytą tinkamą sraigtasparnį ir mechanikų grupę, tačiau tokiame aukštyje jie irgi pasijuto blogai, ir sraigtasparnį surinkti sugebėjo tik po kelių parų. Kai galiausiai tai pavyko, nusileisti neleido pabjuręs oras. Kai ekspertai galiausiai atvyko į katastrofos vietą, ten viskas buvo užversta metro storio sniego sluoksniu.

Pirmasis, praėjus vos kelioms dienoms po avarijos, lėktuvo liekanas aplankė alpinistas iš Bolivijos Bernardo Guarachi, tačiau kažkodėl praktiškai nieko apie tai nepapasakojo. Po metų vyriausybės ataskaitoje – oficialioje, tačiau neišsamioje, – alpinistas nebuvo paminėtas; kas jį ten pasiuntė, taip ir neišsiaiškinta. Po poros mėnesių nuo katastrofos, 1985metų kovo mėnesį, į Iljimanio kalną įkopė privati kolumbiečio alpinisto ir Eastern Air Lines mechaniko, kuris atsitiktinai neskrido sudužusiame lėktuve, ekspedicija. Komanda rado lėktuvo nuolaužas ir keleivių bagažą, tačiau „juodosios dėžės“ neaptiko. Dar keisčiau, jie neaptiko nė vieno kūno ir netgi kūno fragmento; neišvydo jokių kraujo pėdsakų.

Per 30 metų, praėjusių nuo katastrofos, tyrinėti katastrofos vietos į kalną įkopė penkios ekspedicijos. Nė viena nerado nei kūnų, nei savirašių. Niekas negalėjo tiksliai nustatyti sudužimo priežasties. Oficialioji versija – „susidūrimas su žeme, skrendant įprastu režimu“ – darė prielaidą, kad lėktuve jokių gedimų nebūta. NTSB ataskaitoje rašoma, kad lėktuvas suiro, nes atsitrenkė į uolą. Kritikų nuomone, reiso 980 žūtis buvo „vienintelė katastrofa, kurios NTSB tinkamai neištyrė“, o amerikiečių žinybos ir Bolivijos valdžios versijose buvo daugiau skirtumų nei panašumų. Laikraščiai rašė, kad reikalas niekada nebus išspręstas.

Jie nerado nei vieno kūno ar net fragmento, neišvydo jokių kraujo pėdsakų

Derlingoje nutylėjimų dirvoje sodriausiomis spalvomis sužydėjo spėlionės. Į jas pasinėrė tiek žuvusiųjų šeimų nariai, tiek ir užsienio žurnalistai. Lėktuvas sudužo dėl slepiamo techninio nesklandumo? Ar dėl ekipažo klaidos? O gal jį susprogdino mafija, nes lėktuvu skrido turtingiausias Paragvajaus žmogus, paprastame krepšyje vežęs $20 mln? Ne, tai buvo politinė žmogžudystė – pasikėsinimas į JAV pasiuntinį Paragvajuje, Arthurą Davisą, kuris paskutiniąją minutę nesėdo į lėktuvą. O gal Eastern Air Lines vežė narkotikus? Kodėl Guarachi apsilankė tragedijos vietoje ir nieko nepapasakojo? Kas ir kodėl jį pasamdė?

Juokingiausia, kad net pačios beprotiškiausios teorijos buvo ne be pagrindo. Lėktuvu iš tiesų skrido keli turtingos Matalonų šeimos iš Paragvajaus, sukūrusios prekybos imperiją, nariai. Ir amerikiečių pasiuntinio žmona Marian Davis katastrofoje žuvo. O 1986 metais pasaulis sužinojo apie iškeltą bylą 22 Eastern krovikams, kiekvieną savaitę iš Pietų Amerikos į Majamį siuntusiems po 130 kilogramų kokaino (netrukus, 1989 metais, Eastern paskelbė apie bankrotą). Ir galų gale, kur prašapo kūnai ir juodosios dėžės?

Buvęs Eastern Air Lines pilotas George'as Jehnas paskleidė dar daugiau miglos, 2014 metais išleidęs savo knygą „Galutinis punktas: katastrofa“ („Final Destination: Disaster“). Joje, pavyzdžiui, daroma prielaida, kad lėktuvo salone sprogo bomba, fiuzeliaže atsivėrė skylė ir visi keleiviai išskriejo lauk. O po katastrofos aviacijos kompanija arba amerikiečių pareigūnai pasiuntė į sudužimo vietą alpinistą Guarachi, kad šis paslėptų „juodąsias dėžes“, mat, jeigu jos būtų rastos, visi būtų supratę, kad lėktuvu buvo pervežami narkotikai JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. „Nė vieno kūno, nė vieno fragmento, nė vienos kraujo dėmės. Kodėl?, – klausė Jehnas, duodamas interviu. – Tai paslaptingiausia XX amžiaus aviacijos katastrofa“.

2015 metais du amerikiečiai – nuotykių ieškotojai Danas Futrellas ir Isaacas Stoneris perskaitė apie paslaptingąjį reisą „Vikipedijoje“ ir nusprendė organizuoti savo ekspediciją į Andus. Alpinizmo patirties jie jau turėjo, ir dar 5 mėnesius rengėsi kopimui namie, Bostone. Pirmasis ekspedicijos tikslas buvo ne pati lėktuvo atsitrenkimo į uolas vieta, o sklypelis 900 metrų žemiau, maždaug 5000 metrų aukštyje – remiantis skaičiavimais, per tris dešimtmečius ledynas, ir lavinos turėjo pernešti lėktuvo nuolaužas būtent ten. Prie Futrello su Stoneriu prisijungė žurnalistas Peteris Frick-Wrightas,aprašęs žygį Outside žurnale. Jau La Pase prie grupės prisijungė vietinis gidas Robertas Rauchas ir virėjas Jose Lazo.

2016 metų vasara ir ruduo (žiema ir pavasaris šiauriniame pusrutulyje) buvo anomaliai šilti ir lietingi, sąlygos buvo palankios trijų dešimtmečių senumo nuolaužų paieškai. Ekspedicija prasidėjo gegužės gale. Kaip rašo Frick-Wrightas, artindamiesi prie katastrofos planuotos vietos, jie aptiko lėktuvo dalis, kurias, tikėtina, rado ir čia atnešė šalia esančių kalnakasybos šachtų darbuotojai. Pačią pirmąją oficialių paieškų dieną jie rado mumiją primenantį žmogaus dubens fragmentą, – ant kaulo dar matėsi oda, riebalų sluoksnis ir raumuo. Gali būti, dėl ledyno tirpimo ši kūno dalis pirmą kartą nuo katastrofos momento atsirado paviršiuje.

Jeigu juodosios dėžės būtų rastos, visi būtų supratę, kad lėktuvu buvo pervežami narkotikai Ronaldui Reiganui

Tą pačią dieną komanda aptiko dar kelis kūnų fragmentus. Žurnalisto liudijimu, visos ekspedicijos metu jie regėjo, kaip dideli ledyno gabalai atitrūkdavo nuo šlaito, virš kurio sudužo laineris, ir riedėjo žemyn, link paieškų vietos, gali būti, nešdami dar daugiau nuolaužų ir liekanų. Jaunuoliai kasdien rasdavo naujas žmonių palaikų dalis ir vis daugiau lėktuvo fragmentų – fiuzeliažo, šasi dalių, prietaisų, variklį, laidų, gelbėjimo liemenių. Dar žygio dalyvius pribloškė „didžiulė daugybė“ krokodilų ir gyvačių odų – akivaizdu, kad sudužęs reisas iš tiesų vežė į Majamį kontrabandą, nors tąkart tai nebuvo narkotikai.

Galiausiai, jau netekdami vilties, Futrellas ir Stoneris aptiko tai, ko nepavyko niekam aptikti, – neatpažįstamai suniokotą oranžinį objektą su styrančiais laidais ir užrašą: CKPT VO RCDR – cockpit voice recorder, reiso 980 kabinos pokalbių savirašį. Avarijos metu savirašio korpusas buvo taip smarkiai pažeistas, kad komanda iš viso rado šešias jo dalis ir, spėjama, iš savirašio iškritusios magnetinės juostos atkarpą.

Tai, kas nutiko su „juodąja dėže“ vėliau, keistumu nenusileidžia visai istorijai. Nuotykių ieškotojai nusprendė, kad jeigu savirašį atiduos Bolivijos valdžiai, įrašo dešifravimas virs begaline biurokratine painiava, ir išsivežė aparato nuolaužas į JAV. Ten, bandydami surasti, kas tuo užsiimtų, sužinojo, kad pažeidė vieną iš Tarptautinės civilinės aviacijos konvencijos punktą, skelbiantį, kad aviakatastrofų tyrimų prioritetas priklauso šaliai, kurios teritorijoje tai įvyko. Todėl NTSB atsisakė priimti savirašį be oficialaus Bolivijos prašymo.

Čia verta priminti, kad Bolivijos ir JAV santykių vadinti draugiškais nebūtų galima – tai prezidentas Evo Moralesas amerikiečių pasiuntinybę ar vyriausybinę agentūrą apkaltina valstybės perversmo rengimu ir amerikiečius išgina iš šalies, tai pačiam Moralesui užveriama dangus virš Europos, įtariant Edwardo Snowdeno skraidinimu privačiu lėktuvu. Per kelis mėnesius ekspedicijos dalyviai nesugebėjo rasti nieko, kas galėtų imtis dešifravimo, – tai atlikti atsisakė visi – nuo Boeing iki aviacijos muziejų. Nei valdžia La Pase, nei Bolivijos pasiuntinybė Vašingtone susidomėjimo radiniu neišreiškė.

Kaip bebūtų, aptikti žmonių palaikai ir „juodoji dėžė“ leidžia nors kiek praskleisti tragedijos paslaptį. Bent jau paaiškėjo, kad žmonių iš salono per skylę nuo sprogimo neištraukė, o alpinistas į katastrofos vietą atvyko ne siekdamas išnešti savirašius – jis gan noriai papasakojo Frick-Wrightui, kaip viskas buvo. Pasak jo, kai lėktuvo nuolaužos buvo lokalizuotos iš oro, su juo susisiekė JAV pasiuntinybė ir sraigtasparniu nugabeno prie Iljimanio – viskas įvyko taip greitai, kad alpinistas net nespėjo pasiimti fotoaparato.

Lipant į kalną, oras buvo toks prastas, kad, nors ir jautėsi aiškus aviacinio kuro kvapas, Guarachi negalėjo įžvelgti lėktuvo nuolaužų, kol jos neatsirado po kojomis. Sudužimo liudijimai mėtėsi visur: lagaminai, popieriai, apavas, ir, taip, – krokodilo oda. Nei kūnų, nei jų dalių iš tiesų nebuvo, tačiau kraujo pėdsakus regėjo. Kitą dieną, nesulaukęs gelbėtojų, alpinistas su dviem pagalbininkais nusileido atgal į savo stovyklą; pakeliui, sniege jie matė kažkieno, ėjusio paskui, pėdsakus, gali būti, komandą sekė, pasakojo Guarachi. Grįžusią į bazinę stovyklą ekspedicijos dalyvių trijulę išskyrė, kelis kartus apklausė ir išsiuntė į miestą. Pasak alpinisto, jam primygtinai rekomendavo „galvoti, ką kalbėti“ apie tai, ką jie matė – būtent todėl jis vengė ką nors plačiau pasakoti.

Labiausiai tikėtina įvykio versija susideda iš daugelio gabalėlių. Ekipažo vadui Larry'iui Campbellui 1985 metų sausio 1-osios skrydis į La Pasą buvo vos antrasis, tai yra, jis praktiškai neturėjo lėktuvo tupdymo sudėtingame kalnų oro uoste patirties. Oro uosto dispečeriai neturėjo radarų, kurie galėtų padėti vairuoti lėktuvą, ir pilotams tekdavo kliautis tik savimi. Lėktuvo ekipažo turima navigacijos įranga irgi nebuvo itin patikima – viena sistema kaip tik Iljimanio apylinkėse imdavo rodyti 4 mylių nuokrypį nuo kurso, o antroji kurso nerodė iš viso – pilotai orientuodavosi pagal regiono radijo bokštų padėtį. Pats įrangos netikslumas lėktuvo į kalnus nebūtų nukreipęs, tačiau tądien La Paso pietryčiuose kaip tyčia žaibavo. Labiau patyręs ekipažas tikriausiai audrą būtų aplenkęs iš pietų pusės, tačiau mažai ten skraidęs Campbellas galėjo pasukti lėktuvą šiaurėn, į kalnų pusę.

Atsitiktinai iš Bolivijos dviejų nuotykių ieškotojų išvežta magnetinė juostelė, dabar gulinti kažkieno virtuvėje, gali atsakyti į dalį klausimų ir maksimaliai priartinti paslaptingiausios XX amžiaus aviakatastrofos įminimą. Bet ar kas nors kada nors šį įrašą išgirs?

Ира Соломонова

Komentarai (3)