Pačioje šių metų sausio pabaigoje, Rusija sau ir pasauliui viešai parodė naująjį Mig-35 naikintuvą. Ne tik parodė, bet ir pradėjo aktyvius testavimo darbus, greitu laiku žadėdama jais aprūpinti savo oro pajėgas. Kas tai per lėktuvas ir kokios jo perspektyvos? Pabandykime susipažinti.

Pažvelgus į pirmąsias išplatintas nuotraukas kyla mintis „kažkur matyta“. Taip tikrai, formos gerai atpažįstamos visiem kas yra įsižiūrėję į Mig-29 naikintuvus. Kompanijos „MIG“ generalinis direktorius Sergėjus Korotkovas sako tiesiai: „Papildomas Mig-35 konkurencingumas yra galimybė eksploatacijai panaudoti turimus Mig-29 infrastruktūros pajėgumus“. Atrodo itin keistai siūlyti tiesiog kitaip pavadintą kelių dešimtmečių senumo technologiją. Juolab darbai ties šiuo atnaujinimu prasidėjo prieš daugiau kaip dešimt metų. Dar keisčiau atrodo sprendimas nemesti projekto, kai į tą pačią poziciją pati Rusija perka konkurento iš „Suchoj“ sukurtus Su-35.

Tačiau išvaizda nėra viskas. Senasis modelis iš techninės pusės po šiai dienai vis dar yra žvėris. Manevringumas tapęs legenda, o stoti su juo į artimą kovą ore, nenorėtu joks pilotas. Pasak vokiečių karo piloto Johann Koeck, virtualioje artimo kontakto kovoje, net naujausios Block 50 modifikacijos F-16 neturi šansų pasipriešinti. Vis tik dvidešimt devintukas solidžiomis pergalėmis mūšiuose nepasižymėjo. Nemažai prie to prisidėjo išdavikas viduje, elektroninių sistemų inžinierius, Adolfas Tolkačiovas (veikęs 1979 – 1985 m.). Jis amerikiečiams perdavė tarybinių lėktuvų radarų veikimo informaciją ir oras-oras raketų veikimo principus. Taip leisdamas pasiruošti su tuo kuo gali tekti susidurti kovoje. Prie mūšių sėkmės neprisidėjo ir itin svarbus naikintuvui duomenys pateikiami iš antžeminės mūšio kontrolės infrastruktūros. Pastarosios sunaikinimas Irake ir Jugoslavijoje stipriai apribojo deramą atsaką. Šioms ir kitoms pastebėtoms problemoms išspręsti, anot rusų pranešimų, ir buvo daugiausiai gaištama laiko.

Mig-35 gavo patį naujausią aktyvų elektroninį erdvės radarą. Iki šiol joks rusiškas serijinis naikintuvas tokių radarų nenaudojo. Tokio tipo radaro pranašumas – galimybė geriau susekti priešininkus mažiau save išsiduodant. Dar viena sritis ties kuria dirbta buvo varikliai. Jie turi išskirti ženkliai mažiau šilumos lyginant su pirmtakais, kad leistu lėktuvui veikti ir daug pavojingesnėse situacijose kai gali į jį realiai kėsintis priešlėktuvinės sistemos. Kartu atpiginti daugiau nei perpus valandos skrydžio kainą. Tokie pakeitimai, bent reklamos tikslais, leidžia lėktuvą pozicionuoti kaip 4++ kartos atstovą.

Nemažai atgarsių sulaukė ir bandymas pritaikyti jį šiuolaikinėms realijoms. Šaltojo karo metu kurtas pirmtakas buvo aiškiai išreikštas dominavimo ore lėktuvas. Galingose oro pajėgose jam darbo netruko. Vistik šiais laikais naikintuvus sau gali įsigyti ir kur kas kuklesnės oro pajėgos. Joms išgalinčioms nusipirkti vos po keletą per didelė finansinė našta pirkti bei aptarnauti kelis visiškai skirtingus orlaivius. Su Mig-35 atsiradimu jis tai turi pakeisti. Įdiegta optinė nutaikymo sistema leis kabinti tiksliuosius lazeriu nutaikomus ginklus, tame tarpe ir įvairias bombas. Orlaivis galės būti naudingas kaip artimos paramos iš oro suteikėjas.

Nuo šešių iki aštuonių padidintas tvirtinimo taškų skaičius. Kaip lengvam lėktuvui toks tvirtinimo taškų kiekis jau visai šiuolaikinius poreikius tenkinantis rezultatas. Žinomatai ne geriausias pasiekimas, prancūzų Rafale turi jų net trylika, bet vieno orlaivio kaina nepalyginimai didesnė už tai ką bandys siūlyti rusų korporacija. Vieni šaltiniai teigia kainą prasidėsiančią nuo 17 milijonų dolerių už orlaivį, kiti ragina tikėtis išvysti apie 20-24 milijonų. Tuo tarpu prancūzai už saviškį prašo net 115 milijonų. Palyginimui F-15E versija, taip pats su tokiomis pačiomis galimybėmis ir aštuoniais ginkluotės tvirtinimo taškais šiuo metu kainuoja 31 milijoną.

Nepaisant viso šito net rusų apžvalgininkai pripažįsta, jog lėktuvas pavėlavo debiutuoti bent keliais metais. Nemaža dalis potencialios jo pirkėjų rinkos jau yra užimta, dabar kariauja arba teks dėl likusios nuožmiai konkuruoti su panašiai pigiai pardavinėjama kiniška technika. Karo technikos apžvalgininkas Dave Majumdar, remdamasis savo šaltiniais, netgi teigia, kad visas šis Mig projektas tėra Rusijos parama kompanijai. Valstybinė injekcija jog ji nežlugtu. Su viltimi, jog gaminius pvyks eksportuoti. Kokia tikroji tiesa pamatysime su laiku. Tačiau kol kas viešai kompanija dalinasi planais, kad naujaisiais migais greitu laiku būtu atnaujintas visas Rusijos turimas Mig-29 aviaparkas. Bet pati Rusijos oro pajėgų kol kas vadovybė užsisakė tik 30 vienetų šių orlaivių. Dar 50-ies tikisi Egiptas, jau dvejus metus šio laukiantis užsakymo įvykdymo.

Kas dar? Gali būti mėginama dar kartą šturmuoti Indija. Pirmasis bandymas su dar nepagamintu modeliu sėkmės nesulaukė, bet ir indų mėginimas pirkti prancūzų naikintuvus jiems netapo sėkme. 2016 m. pabaigoje šie viešai deklaravo vėl bandysiantys įsigyti apie 200 užsienyje sukurtų naikintuvų, kurių gamybos technologijos būtu pilnai parduotos kartu su įsigyjamais naikintuvais. Jei pavyktu, būtu idealus sandoris rusų kompanijai. Parduoti daugumą senų technologijų ir gautus pinigus investuoti į kažką naujo. Vis tik indai deklaruoją norą perdėm nepriklausyti nuo vieno tiekėjo ir dairosi į švedų Gripen ir net amerikiečių peršamus F-16.

Kiti logiški variantai būtu šalys naudojančios Mig-29. Jos jau žino koks tai lėktuvas ir turi reikalingą infrastruktūrą, parengtus pilotus. Daugumos jų aviaparkas natūraliai artėja prie tos ribos kai reikės jį atnaujinti. Dar yra pinigais už ginkluotę pastaruoju metu besišvaistantis Vietnamas, turintis gerus ryšius su Rusijos pramone ir šiuo metu ne itin sutariantis su Kinija. Greta jiems parduodamų fregatų, korvečių ir povandeninių laivų gali būti siūlomi ir lėktuvai. Ta pati Kinija, galimybė įsigyti ir patyrinėti naujausius rusiškus variklius ir radarus jiems gali pasirodyti racionali investicija. Ypač tobulinant savo naujausius penktos kartos naikintuvus. Iki šiol vien kinų inžinierių išmonė kalnų nenuvertė ir ką tik įsigijo 24-is SU-35 naikintuvus.

Galima drąsiai teigti, jog naujasis gaminys perversmo rinkoje nesukels, tačiau noras sukurti vakarietiškų kovos lėktuvų analogą Rusijoje yra pastebimas. Pilotams suteikti daugiau laisvės veikti savarankiškai, gebėti pulti ne didelėmis specializuotomis grupėmis ir svarbiausia kuo tiksliau pataikyti į taikinį. Iki šiol Rusijos strategijoje buvo akcentuoti numestų bombų kiekį, o ne sunaikintų taikinių skaičių.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (10)