Revoliuciniu turėjęs tapti oro laineris „Rotodyne“ – vertikaliai kilti galėjęs sraigtasparnio, malūnsparnio ir lėktuvo hibridas: rekordus gerinęs orlaivis galėjo pasiekti net 300 km/val. greitį, bet kodėl projektas žlugo? (Foto, Video) ()
Tai buvo revoliucinis oro laineris, turėjęs tapti nauju aviacijos proveržiu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
6-ojo dešimtmečio pabaigoje tarpmiestinis oro transportas didėjo. Tačiau nors kelionė iš Niujorko į Bostoną lėktuvu trukto tik apie valandą, vis tiek reikėjo nuvykti į ir iš oro uosto. Ir daugelyje sausakimšų miestų tai jau užtruko ilgiau nei pats skrydis.
Sprendžiant šią problemą ir norint sujungti oro uostus su miesto centrais, didžiuosiuose miestuose pradėjo steigtis sraigtasparnių oro linijos, kurios leido keleiviams išvengti miesto eismo kamščių,. Tačiau sraigtasparniai galiausiai buvo per daug neefektyvūs, kad taptų perspektyvia masinio transporto forma.
Jungtinėje Karalystėje sukurtas „Fairey Rotodyne“ ketino visa tai pakeisti. Pakilęs nuo miesto pastatų stogų ir iš sraigtasparnių oro uostų, skrendantis greičiau, toliau ir ekonomiškiau nei bet kuris sraigtasparnis, „Rotodyne“ būtų greičiausias būdas judėti iš vieno miesto centro į kitą.
„Rotodyne“ buvo revoliucinis dėl daugelio priežasčių.
„Rotodyne“ galėjo atrodyti kaip sraigtasparnio ir lėktuvo hibridas, tačiau iš tikrųjų nebuvo nė vienas jų.
Kai sraigtasparnis naudoja variklio galią sukdamas rotoriaus mentę, kad priverstų kilti orlaivį, „Rotodyne“ didelį rotorių tiesiogiai variklis nesuko.
Vietoj to jis naudojo laisvai besisukantį rotorių – tokia skraidyklė vadinama autožyru (lietuviškas atitikmuo – malūnsparnis). Kai skrydžio metu oras natūraliai praeidavo pro rotoriaus mentes, jis sukdavo rotorių, kuris keldavo orlaivį aukštyn.
„Rotodyne“ vis dar turėjo sparnus ir turbopropelerių variklių porą, panašiai kaip lėktuvas. Tačiau skrendant į priekį be variklio galios laisvai besisukantis rotorius keldavo daugiau nei pusę lėktuvo svorio. Norint pakilti ir nusileisti vertikaliai ir pakibti ore, „Rotodyne“ rotoriui pasukti būtų naudojami kiekvieno rotoriaus mentės gale esantys varikliukai (tip jet). Skrendant į priekį, antgaliai buvo uždaryti ir rotorius vėl laisvai sukosi.
Pirmasis „Rotodyne“ prototipas galėjo gabenti 40 keleivių, nuskirsti 700 km ir pasiekti didesnį nei 300 km/val. greitį, tuo pačiu galėdamas nusileisti ir pakilti erdvėje, kuri nėra daug didesnė už patį orlaivį.
„Rotodyne“ prototipas pirmąjį skrydį atliko 1957 m. lapkričio 6 d.
Tęsinys kitame puslapyje:
1958 m. balandžio 10 d. „Rotodyne“ pasiekė pirmąjį sėkmingą perėjimą iš vertikalaus į horizontalų ir tada atgal į vertikalų skrydį. O 1959 m. sausio 5 d. „Rotodyne“ pasiekė pasaulio greičio rekordą konverterinių lėktuvų kategorijoje – 307,2 km/val.
Be to, kad rotorinis lėktuvas buvo greitas, jis turėjo saugos funkciją: jis galėjo sklesti išjungus vieną variklį. Prototipas kelis kartus buvo demonstruojamas Farnborough ir Paryžiaus aviacijos parodose, nuolat stebinantis žiūrovus.
Po 350 sėkmingų bandomųjų skrydžių „Rotodyne“ pasirodė esantis saugus ir pajėgus orlaivis. Nepaisant to, kad buvo planuojama sukurti dar didesnę ir galingesnę versiją, dėl didelio orlaivio keliamo triukšmo ir vyriausybės paramos tyrimams ir plėtrai trūkumo galiausiai 1962 m. projektas buvo atšauktas.
Nutraukus programą, pats „Rotodyne“ prototipas, kuris buvo vyriausybės nuosavybė, buvo išardytas ir iš esmės sunaikintas. Išliko viena fiuzeliažo dalis, taip pat rotoriai ir rotoriaus galvutės, kurie eksponuojami Sraigtasparnių muziejuje, Weston-super-Mare mieste, Anglijoje.
