Kraują stingdanti katastrofa kalnuose: kad išgyventų, jiems teko valgyti žmones (Foto, Video) ()
Tai viena labiausiai šiurpinančių išgyvenimo istorijų, įvykusi prieš lygiai 49 metus. 1972 m. spalio 13 d. nedidelis Urugvajaus karinių oro pajėgų lėktuvas sudužo Anduose netoli Čilės-Argentinos sienos. Juo skrido 45 žmonės, tarp jų – ir Urugvajaus regbio komanda „Senieji krikščionys“, jų draugai, šeimų nariai. Lėktuvo sudužimas buvo daugiau nei du mėnesius trukusio nežmoniškų pastangų pareikalavusio mėginimo išgyventi snieguotų kalnų viršūnėse pradžia.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iš 40 keleivių ir 5 įgulos narių, skridusių iš Urugvajaus į Čilę, tik 16 išgyveno. Vieni žuvo per aviakatastrofą, kiti – per sniego griūtį, treti – dėl išsekimo ar sužalojimų, infekcijų. Tie, kurie šiaip ne taip išsikapstė, išgyveno dėl neįtikėtinos psichologinės stiprybės, grupinių pastangų ir desperatiško kanibalizmo.
Nepatyrusio piloto klaida
Užsakomojo skrydžio 571 maršrutas vedė virš apsnigtų Andų. Patyręs pilotas pulkininkas Julio Césaras Ferradas virš šių kalnų jau buvo skridęs 29 kartus, bet šįkart treniravo ir antrąjį pilotą – pulkininką leitenantą Dante Héctorą Lagurarą. Būtent jis ir pilotavo „Fairchild FH-227D“, kai įvyko nelaimė.
Virš Andų buvo skrendama prastomis oro sąlygomis, ir nepatyręs pilotas klaidingai manė, kad jau artėjama prie oro uosto, nors lėktuvo instrumentai to ir nerodė. D.H.Lagurara pradėjo mažinti aukštį iki oro uosto likus dar 60-70 km.
Vis dar klaidingai debesuotame danguje suvokiantis savo lokaciją, jis netrukus paprašė leidimo tūpti oro uoste, nes manė, kad jį jau pasiekė. Oro kontrolierius Santjage, nežinodamas, kad lėktuvas vis dar Anduose, leido jam nusileisti iki 3,5 tūkst. m.
Lėktuvui žemėjant, buvo patekta į stiprią turbulenciją – orlaivis tai kilo, tai leidosi, kol pažemėjo gerą šimtą metrų ir išniro iš debesų. Vėliau išgyvenusieji katastrofą pasakojo, kad iš pradžių žaidėjai juokavo apie turbulenciją – bet tik iki tol, kol prasisklaidžius debesims visai prie pat pamatė kalnus.
Tik tada savo padėtį suvokė ir lakūnai. Nedelsiant buvo pradėta kelti lėktuvą. Išgyvenusieji pasakojo, kad jis skrido jau kone vertikaliai, visas drebėjo. Galiausiai pasigirdo aliarmas. Nors lakūnai jau darė ką galėjo, bet lėktuvas net kelis kartus kliudė kalnus.
Nors pavyko pakelti orlaivio priekį, pirmiausiai uodega kliudė 4,2 tūkst. m aukštyje esantį kalną. Tuomet kitoje vietoje trenktasi dešiniuoju sparnu. Smūgis buvo toks stiprus, kad buvo nuplėšta lėktuvo uodega – kartu su ja nukrito ir vienas įgulos narys, navigatorius ir trys keleiviai.
Lėktuvas vis dar bandė kopti aukštyn, pavyko pakilti apie 200 metrų, bet tuomet kairiuoju sparnu rėžėsi į kalną 4,4 tūkst. m aukštyje. Nuplėštas sparnas atvėrė skylę fiuzeliaže, per kurią iškrito dar du keleiviai. Orlaivis krito ant šlaito ir maždaug 350 km/val. greičiu čiuožė žemyn apie 725 metrus, kol rėžėsi į milžinišką pusnį. Smūgis suknežino lėktuvo priekį, užmušdamas ir J.C.Ferradą.
Nei maisto, nei šiltų rūbų
Dalis keleivių žuvo prispausti lėktuvo detalių. Tiems, kurie atsipirko gyvybei nepavojingais sužalojimais, teko rūpintis visa gausybe sužeistųjų. Lėktuvu skrido du medicinos studentai – jie kiek įmanoma stengėsi padėti kitiems keleiviams su kaulų lūžiais, rimtomis galvos traumomis, plėštinėmis ir durtinėmis žaizdomis.
Vienas studentų buvo 19-metis Roberto Canessa, kurį išgyvenusieji įvardijo kaip dėjusį daugiausiai pastangų, kad kuo daugiau žmonių išgyventų.
Dalies keleivių situacija buvo kritiška. Viena moteris lėktuvo bilietą nusipirko tik paskutinę minutę – kad spėtų nuskristi į dukters vestuves. Ji nors ir gyva, bet liko prispausta tarp dviejų sėdynių eilių. Nebuvo įmanoma jos ištraukti taip, kad nekiltų pavojaus gyvybei.
Vieno žaidėjo sužeista sesuo nesiliovė kartoti – „Mama, ar galime vykti namo?“. Bet jų mama buvo viena iš keleivių, kurie iškrito iš lėktuvo šiam susidūrus su kalnu.
Dauguma žaidėjų lėktuve turėjo savo artimųjų – jie įkalbėjo juos pasidaryti trumpas atostogas Čilės sostinėje, kol šie sportuos.
Vaizdas buvo katastrofiškas. Lėktuvo nuolaužos skendėjo sužeistųjų aimanose ir žuvusius artimuosius matančiųjų skausme.
Bet net ir tuomet suvokta, kad privalu pasirūpinti savo pačių išgyvenimu – pradėta ieškoti maisto ir šiltų drabužių. Daiktų nebuvo daug likę – dauguma bagažo buvo prarasta nutrūkus lėktuvo uodegai. O ir maisto orlaivyje buvo tik tiek, kad jo pakaktų kelių valandų skrydžiui. Daugiausiai tai buvo saldainiai, sausainiai, džiovinti vaisiai, dar rasta trys indeliai uogienės ir alkoholio.
Įsitikinę, kad netrukus atvyks gelbėtojai, išgyvenusieji lūpdažiais ir nagų laku didelėmis raidėmis ant lėktuvo šono užrašė SOS. Per ateinančias kelias dienas virš šios vietos praskrido net keli lėktuvai, bet niekas nepastebėjo nelaimės vietos. Išgyvenusieji suprato, kad baltas lėktuvo fiuzeliažas beveik nematomas baltame sniege.
Laukdami pagalbos, jie mėgino pritaikyti tai, kas liko iš lėktuvo, apsaugai nuo sniego ir stingdančio ledinio vėjo. Akis reikėjo apsaugoti nuo saulės, o kojas ir rankas – nuo nušalimų. Jauni vyrai apklotus darėsi iš sėdynių medžiagos, iš jos pavyko pasidaryti ir apsaugą akims bei kojoms. Iš lagaminų statėsi užuovėją nuo atšiauraus vėjo.
Vandenį jie gėrė ištirpinę sniegą, kuris nebuvo užterštas krauju, šlapimu ar degalais iš variklių. Kaip vėliau R.Canessa sakė interviu „National Geographic“, „kai žinai, kad miršti, tampi gudresnis“.
Visą tą laiką jie girdėjo žinutes apie vykstančią paieškos operaciją – radijas šiek tiek veikė, jie galėjo gauti informaciją, bet ne ją perduoti. Tuo pat metu jiems teko ir stebėti sunkiai sužeistųjų kančias – lėtą jų mirtį nuo sužalojimų arba infekcijų.
Pirmasis pjūvis buvo atsisveikinimas su nekaltumu
Praėjus 8 dienoms po sudužimo, paieškos operacija buvo sustabdyta, ir optimizmo tarp išgyvenusiųjų liko nedaug. Maždaug tuomet ir buvo garsiai pradėta kalbėti apie tai, kas jau kurį laiką sukosi ne vieno jų mintyse – kad išgyventų, jiems reikės valgyti žuvusius keleivius.
Pirmasis tai paminėjo 22-ejų Fernando Parrado, kuris norėjo suvalgyti šiek tiek pilotų mėsos. Kaip pats sakė – „nes jie juos ir įvėlė į šitą šūdą“.
Žmonių – ypač savo artimųjų – valgymas daugumai visgi buvo nepriimtina mintis. Dauguma buvo karštai tikintys katalikai, todėl kilo daug ginčų. Tikintieji manė, kad taip padarytų bene pačią didžiausią nuodėmę.
Apimti desperacijos jie valgė odines sėdynių apdailos detales, tačiau, žinoma, – to nepakako gyvybės palaikymui.
Galiausiai, kai badas jau privertė susimąstyti apie kankinančią mirtį, buvo nuspręsta – juk žuvusiųjų sielos jau yra danguje, o prie sudužusio lėktuvo sniege palaidoti kūnai yra tik baltymai ir riebalai, kurie galėtų suteikti jiems jėgų išgyventi.
Apie sunkų sprendimą skaitykite ir interviu su vienu iš išgyvenusiųjų P.Algorta: „Kanibalizmas Anduose: logika, slypinti už sprendimo pradėti valgyti žuvusį draugą“. Jis sakė, kad sprendimas valgyti žmogieną priimtas vadovaujantis ne protu, o skrandžiu.
R.Canessa kartu su dviem kitais išgyvenusiais ėmėsi atpjauti ir paruošti žmogaus mėsą. Tik jie žinojo, iš kur paimti atpjauti gabalai, kurie būdavo nunešami kitiems.
Kad galėtų valgyti ją, išgyvenusieji mėsą virė arba džiovino saulėje ant lėktuvo stogo.
R.Canessa vėliau prisiminė: „Nepamiršiu to visą gyvenimą. Pirmasis pjūvis buvo atsisveikinimas su nekaltumu. Dėjau gabalėlius sušalusios mėsos ant metalo. Kiekvienas mūsų suvalgė po gabalėlį tada, kai jautėsi tam pasirengę.“
Jie visi prisiekė neliesti trijų aukų kūnų – Eugenios ir Susa (vieno iš žaidėjų Fernando Parrados mamos ir sesers) bei Lilianos de Methol, kuri po avarijos labai padėjo išgyvenusiems psichologiškai, rūpinosi jų sužeidimais. Moterys buvo palaidotos sniege, toliau nuo avarijos vietos. F.Parrada vėliau pasakojo, kad kapus joms jis iškasė plikomis rankomis, nes nebuvo su kuo.
Ar išgyvenusieji įvykdė kanibalizmo aktą valgydami žuvusius keleivius? Atsakymų į tai ieškojo ir patys jie.
„Girdžiu tą klausimą 45 metus, – viename interviu sakė F.Parrado. – Kanibalizmas yra tuomet, kai nužudai kitą žmogų turėdamas žiaurų tikslą jį valgyti. Mūsų atveju tai buvo antropofagija – žmogėdrystė, nes mes valgėme tik tuos, kurie mirė su sužalojimų ar sušalimo. Jeigu būčiau aš tuomet miręs, bučiau norėjęs, kad mano draugai valgytų mano kūną tam, jog išgyventų. Mes visi taip sakėme, sudarėme paktą“.
Sniego griūtis įkalino lėktuvo nuolaužose
Pirmosiomis savaitėmis po nelaimės išgyvenusieji bandė žvalgyti teritoriją ieškodami ko nors daugiau už sniegą ir uolas. Tačiau išsekimas, alkis, aukščio liga ir regos problemos dėl akinančio sniego padarė savo. Jie laiką leido lėktuvo nuolaužose, mėgindami apsisaugoti nuo nušalimų ir vėjo.
F.Parrado vėliau pasakojo apie nelaimės vietą: „Tokiame aukštyje viskas atrodo kaip Marsas ar Venera. Nieko nebuvo – absoliučiai nieko. Nebuvo net medžių.“
Situacija dramatiškai pablogėjo 17-ą dieną, kai nuolaužas palaidojo sniego griūtis. Žuvo dar 8 žmonės, o likę tapo įkalinti lėktuvo viduje, iki kaklų užpilti sniegu ir įstrigę prie kūnų tų žmonių, su kuriais dar ką tik kalbėjo apie planus išsigelbėti. Tik po trijų dienų jiems pavyko išsikapstyti lauk – iškasus sniego tunelį per lakūnų kabiną. Per kitas kelias savaites dėl galūnių gangrenos mirė dar du žmonės. Liko 17.
Nepakeliama buvo tai, kad dauguma žinojo – jie tikriausiai ir mirs ant šio kalno. Galiausiai buvo nuspręsta, kad norint išvengti tokio likimo, kažkam reikia keliauti per kalnus ieškoti pagalbos.
Košmaro pabaiga
R.Canessa ir F.Parrado jautėsi esantys geriausios fizinės būklės, todėl pasiryžo keliauti. Kad sukauptų pakankamai jėgų, jie kelias dienas beveik vien tik miegojo, valgė kai tik norėjo ir ilsėjosi, kai kiti dirbo. Galų gale, praėjus 60-iai dienų po avarijos, du išgyvenusieji išsileido į kelionę. Tą pačią dieną mirė dar vienas žmogus – Numa Turcatti, kuris atsisakė valgyti mėsą, ir savo mirties dieną tesvėrė apie 25 kg.
Per 10 dienų R.Canessa ir F.Parrado nužygiavo apie 70 km, praėjo ir nuplėštą lėktuvo uodegą, kol galiausiai išžengė iš amžinojo įšalo teritorijos, nusileido nuo kalnų ir pasiekė upę. Paskutines dvi dienas F.Parrado ant nugaros nešė išsekusį R.Canessą.
Jie pastebėjo vis daugiau ir daugiau žmonių buvimo ženklų, ir galiausiai 1972 m. gruodžio 20 dieną sutiko ūkininką Sergio Catalaną. Jis nedelsiant susisiekė su pareigūnais, kai išsekę jauni vyrai godžiai gėrė vandenį iš netoli jo fermos tekančio šaltinio ir padrikai pasakojo apie lėktuvo sudužimą kalnuose.
Košmaras likusiems išgyvenusiems baigėsi dar po dviejų dienų, gruodžio 22-ąją. Tądien trys sraigtasparniai pasigirdo virš kalnų ir surado avarijos vietą.
Jauni vyrai nuo kalnų buvo nukelti išsekę, kenčiantys nuo kalnų ligos, skorbuto ir dehidratacijos, nušalusiais pirštais, kai kurie ir su lūžiais rankose ar kojose.
Visuomenė sužinojo apie tai, ko teko imtis siekiant išgyventi
Iš pradžių jie planavo tik savo šeimoms papasakoti viską, ką jie turėjo daryti vardan išgyvenimo. Oficiali versija buvo – pavyko išgyventi mintant lėktuve buvusiu maistu ir augalija, kurios pavyko rasti nelaimės vietoje.
Jų išgelbėjimas žiniasklaidoje buvo pramintas „Stebuklu Anduose“, bet džiaugsmą netrukus ėmė temdyti gandai. Montevidėjuje ėmė plisti kalbos, kad išgyvenusieji nužudė kitus keleivius, kad galėtų juos suvalgyti. Jau gruodžio 26 d. laikraščiai išspausdino nuotraukas iš nelaimės vietos, kuriose – Čilės gelbėtojai, rankose laikantys pusiau apvalgytą žmogaus koją.
Po dviejų dienų išgyvenusieji Skrydį 571 dalyvavo spaudos konferencijoje, kurioje gynė savo sprendimą – jie turėjo rinktis tarp mirties iš bado ir tarp žuvusiųjų valgymo. Jų psichologines kančias palengvino kunigas, kuris jaunuolius patikino – jie kalnuose neįvykdė nuodėmės.
Galiausiai jauni regbio žaidėjai pelnė visuomenės simpatijas ir pagarbą. Jie iki šiol vadinami didvyriais Urugvajuje.
Išėjęs iš ligoninės R.Canessa susitiko su žuvusiųjų artimaisiais, kad perduotų jiems laiškus, kuriuos kai kurie sugebėjo parašyti prieš mirtį. Knygoje apie tai vėliau pediatru tapęs vyras rašė, kad baiminosi pykčio ir priešiškumo iš žuvusiųjų tėvų ir giminaičių, bet buvo sutiktas su supratimu ir atleidimu. Jam sakė – tokiomis akimirkomis gyvenimas yra svarbiau už visa kita.
Žuvusiųjų kūnai buvo palaidoti ant to paties kalno, o lėktuvo nuolaužos padegtos.
Po nelaimės kai kurie išgyvenusieji dar grįžo į katastrofos vietą. Nėra lengva tai padaryti – kopimas į kalnus trunka tris dienas, privalu būti gerai fiziškai ir psichologiškai pasiruošusiems. Ant kalno buvo grįžęs ir F.Parrado, kuris ten vedėsi ir žmoną bei dvi jau suaugusias dukras.
Vėliau vienas iš išgyvenusiųjų, Danielis Fernandezas, sakė: „Jeigu kas nors būtų man pasakęs, kad sudušiu kalnuose 4 tūkst. m aukštyje, esant -20 laipsnių šalčio, vilkint tik marškinėlius trumpomis rankovėmis, būčiau įsitikinęs, kad mirčiau per 10 minučių. Bet išgyvenau 72 dienas.“
Išgyvenusieji sutarė, kad 1972 m. gruodžio 22 diena yra diena, kai jie gimė dar kartą. Jie pasižadėjo kasmet susitikti tądien, kad paminėtų šią datą. O per 40-ąsias metines jie susitiko ir sužaidė regbio mačą, kurį praleido 1972-aisiais.