Terminatorius realybėje? Kaip internete ir už jo ribų ėmė plisti pasakojimai apie kareivių lavonus ryjantį robotą, kurį sukūrė DARPA: kas čia nutiko iš tikrųjų? ()
Atsimenate legendą, kaip žmonės, per radiją išgirdę skaitomą H.G.Wellso pjesę „Pasaulių karas“, tariamai sukėlė masinę paniką, kad visa tai – tikra? Taip, tai yra legenda, nes dabar jau žinomais duomenimis, pjesės, kuri dar ir buvo transliuojama Helovino išvakarėse, klausėsi pakankamai mažai žmonių – tad tokios masinės panikos, kaip kad mėgstama vaizduoti, tikrai nebuvo.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Bet mes turime šiuolaikinę istoriją apie baimę ir paniką. Paniką, kylančią iš didelės fantazijos, nuosavų baimių ir kritinio mąstymo trūkumo.
Žmones ryjantis robotas?
“Mes pilnai suprantame žmonių nerimą dėl ateities robotų, besimaitinančių žmonija, bet mūsų misija – ne tokia“ – ši frazė turėjo būti iš tų, kokių niekam niekada neturėtų tekti tarti. Tačiau ji buvo ištarta, ir tą padarė Harry Schoellas – po to, kai internete ir už jo ribų ėmė plisti panikos kupini gandai apie lavonus ryjantį robotą.
Frazė buvo oficialaus pranešimo dalis, o likusios eilutės skambėjo taip: „Mūsų tikslas – pademonstruoti, kad mūsų kuriami varikliai gali būti naudingi ir varomi žaliąja atsinaujinančia energija, pagrįsta augalais. Komercinis tokio Žemei draugiško variklio potencialas – milžiniškas.“
Ir visa tai teko skelbti po to, kai pasaulis išgirdo apie robotą EATR, kurio pavadinimas yra raidinė „Energetically Autonomous Tactical Robot“ (liet. Energetiškai autonomiškas taktinis robotas) santrumpa, bet kas tariant skamba labai jau panašiai į „eater“ (liet. valgytojas).
Tokia mašina 2003 m. buvo pradėta kurti DARPA (angl. Defense Advanced Research Project Agency, liet. Pažangių gynybos tyrimų projektų agentūra) iniciatyva, o techniniais kūrėjais tapo dvi kompanijos: „Cyclone Power Technologies“ ir „Robotic Technology Inc.“
Robotas buvo kuriamas didelio nuotolio operacijoms, ir jam buvo keliami itin dideli ištvermės reikalavimai. Pagal paskirtį įrenginys turėjo padėti gabenti kariams krovinį, suteikti fizinę pagalbą, kai jos reikia, o taip pat robotas turėjo turėti galimybę būti pritaikytas tokiems tikslams, kaip žvalgyba, taikinių nustatymas ir sužeistųjų išgabenimas iš kovos lauko.
Kaip visa tai užtikrinti, nenaudojant nuolat senkančių degalų bakų ar dar vis nepakankamai efektyvių akumuliatorių? Žinoma, galima sukurti robotą, kuris „maitintųsi“ biomase. Ir čia, perfrazuojant vieną gerai žinomą posakį, baimės trenkėsi į ventiliatorių.
Baimės akys – didelės
Kažkodėl ir kažkam kilo mintis, kad minima biomasė – tai žuvusių karių kūnai. Na o žinoma, jei trūksta kuro šaltinių, kodėl gi negyvos biomasės nepasidarius iš gyvos? Žodžiu, netoli jau ir „Terminatoriaus“ siužeto.
Niekas pernelyg nesidomėjo, kad roboto specifikacijose buvo mintamas augalinis „maistas“. Gal ir gerai, kad dauguma nepastebėjo, jog robote numatytas ir nedidelis grandininis pjūklas, skirtas smulkinti šakoms – juk būtų nuspręsta, kad visa tai lavonų smulkinimui.
Niekas neatkreipė dėmesio ir į faktą, kad Ženevos konvencija draudžia bet kokį kūnų niekinimą ar panaudojimą bet kokiems tikslams – o JAV, kaip ir kitos civilizuotos valstybės, laikosi konvencijos nutarimų. Roboto kūrėjams teko aiškintis, kad jų robotas – „vegetaras“, o pats „mėsingiausias“ jo kuras bus medžių šakelės, žolė ir medienos nuolaužos, aptinkamos mūšio lauke.
Neaiški pabaiga
Robotas buvo numatytas kurti trimis etapais. 2009 m. RTI jau buvo pateikusi skaičiavimus, kad daugmaž 70 kg biomasės įgalintų robotą nuvažiuoti apie 160 kilometrų. Antrajame etape buvo numatytas sistemos, kuri atpažintų, kuri rasta medžiaga yra tinkamas „maistas“ varikliui – ir variklis išmoktų ją „suvirškinti“, kūrimas.
Tiesą sakant, robotas maitintis turėjo mokytis pats. Trečioji fazė turėjo būti autonomiškai besimaitinančio roboto galimybių analizė karinėje ir civilinėje aplinkoje. Bet deja, jau senokai apie EATR nieko negirdėti – nors iš kitos pusės, projekto aprašymas iš oficialaus kūrėjo svetainės dar vis nepašalintas.
Bet visa ši istorija – puikus pavyzdys, kaip žmonės dažnai paskuba reikšti neracionalią baimę robotų atžvilgiu – juos gąsdina robotų panašumas į patį žmogų (puikus to pavyzdys – reakcijos į „Boston Dynamics“ gaminius), žmonės ima antropomorfizuoti technologinius kūrinius (kas, žinoma, yra smagu, bet visiškai neracionalu), projektuoti žmogiškąją psichologiją įsivaizduojamam dirbtiniam intelektui, ir taip toliau.
Tai nereiškia, kad jokie pavojai neegzistuoja. Bet tai reiškia, kad reikia ne gaudyti gandus, o tikrinti informaciją ir mąstyti kritiškai bei susidaryti bendrą vaizdą – o ne pasitenkinti įžvelgiant tai, ką norima (ar bijoma) pamatyti.
Parengta pagal „Wired“, „Robotic Technology Inc.“, „Gizmodo“ ir kt.
