Jau rytoj Juodajame žemyne gali prasidėti naujas didelis karas. Apžvelgsime, kodėl karinis perversmas Nigeryje – vienoje skurdžiausių Afrikos šalių – taip sujaukė pasaulio visuomenę.

Liepos 26 d. prezidento gvardija Nigeryje surengė perversmą. Kariškiai, turėję ginti prezidentą, nušalino jį nuo pareigų ir paskelbė apie valdžios perdavimą į karinės vadovybės rankas (dažniausiai ši valdymo forma apibrėžiama žodžiu „chunta“). Dauguma užsienio šalių pasmerkė karinį perversmą, o Rusija jį palaikė. Vakarų Afrikos valstybių ekonominė bendrija (ECOWAS) netgi pagrasino karine invazija, jei chunta neatkurs teisinės tvarkos šalyje.

Kodėl neturtinga šalis tokia svarbi?

Viskas priklauso nuo šios valstybės geografinės padėties. Nors didžiąją dalį Nigerio teritorijos užima dykuma, ši žemė gana turtinga gamtos ištekliais (pagal urano gamybą užima 7 vietą pasaulyje). Be to, didžiulė jos teritorija (daugiau nei du kartus didesnė už Prancūziją) sukuria didelį šalies logistinį potencialą, pirmiausia karinėje, taip pat transporto, ypač energijos išteklių transportavimo, srityje.

Dabar ši Afrikos šalis tapo paskutiniu „kolektyvinių Vakarų“ bastionu regione. Nigerio teritorijoje bazuojasi amerikiečių (apie 1100 karių) ir prancūzų (apie 1500 žmonių) kariniai kontingentai. Tai didžiausias JAV karinės pagalbos gavėjas, nuo 2012 m. gavęs 500 mln. dolerių.

„New York Times“ vyriausiasis Afrikos korespondentas Declanas Walshas pažymi valstybės priklausomybę nuo užsienio pagalbos, kuri sudaro 40 % Nigerio biudžeto (2,2 mlrd. USD). Jo gamtos ištekliai yra strategiškai svarbūs Europos žemynui ir ypač Prancūzijai.

Nigerio kasyklose išgaunamas uranas tiekia kurą Prancūzijos atominės energetikos pramonei. Taip pat per šios šalies teritoriją planuojama nutiesti visos Afrikos dujotiekį, kuris turėtų tapti dar vienu mėlynojo kuro šaltiniu Europai.

Taigi akivaizdu, kad Nigerio svarba pasauliui, ypač Europai, gerokai viršija jo tikrąjį politinį statusą geopolitiniame pasaulio žemėlapyje. Deja, šios valstybės gyventojams jų šalis šiuo metu yra didelio geopolitinio žaidimo objektas, o ne visavertis jo žaidėjas.

Ar galime kalbėti apie Prancūzijos Afrikos politikos nesėkmę?

Nigeris yra dalis buvusios vadinamosios Prancūzijos Afrikos – teritorijos, kurios XIX–XX a. buvo prancūzų kolonijos.

Žodis „buvęs“ yra vietos gyventojų ambicijų įkūnijimas. Buvusių Prancūzijos kolonijų gyventojai siekia atsikratyti savo postkolonijinio statuso – komplekso, kuriuo sumaniai žaidžia tiek galingi geopolitiniai žaidėjai – Rusijos Federacija ir Kinijos Liaudies Respublika, tiek įvairūs džihadistų maištininkai, bandantys sukurti naują politinę sistemą religiniu pagrindu. Šie radikalūs islamo šalininkai, be kita ko, pareiškia, kad esamos sienos tarp Afrikos valstybių ir dažnai pačių valstybių formos, kokios šiuo metu egzistuoja, yra kolonijinės eros vaisius ir viskas turi būti sugriauta ir ant to pastatytas naujas pasaulis. Žinoma, naują tvarką turėtų „sukurti“ patys džihadistų grupuočių lyderiai.

Kovodamos su jais, taip pat su kai kuriomis radikalizuotomis vietinėmis gentimis, tarptautiniu mastu pripažintos šių šalių vyriausybės dažniausiai pasitelkdavo buvusios metropolijos kariuomenę, kuri niekaip neprisidėjo prie jų autoriteto tarp gyventojų augimo. Todėl plačių socialinių sluoksnių sąmonėje prancūzai liko teritorijos okupantais.

Taigi pastaraisiais dešimtmečiais daugelio afrikiečių galvose susiformavo toks pasaulio vaizdas: viena vertus, buvusi metropolija, kuri ir toliau laiko kariuomenę šiose šalyse, slopina sukilėlių judėjimus ir vietines genčių grupes, įskiepija europieškas vertybes, o iš kitos pusės – komunistinės ir autoritarinės valstybės (pirmiausia SSRS, o paskui Kinijos Liaudies Respublika ir Rusijos Federacija), kurios padeda ginklais, maistu, kuria infrastruktūrą ir nesikiša į vidaus reikalus ir šių valstybių gyvenimo būdą. Akivaizdu, kad tokios mintys nekilo ir be specialiai surengtų tiek Maskvos, tiek Pekino informacinių kampanijų.

Po „mūšio dėl visuomenės požiūrio“ sekė verslo projektai, o Rusijos Federacijos atveju – karinė parama. Maskva veikė ne tiesiogiai, o per įvairias įgaliotas grupes, iš kurių didžiausia ir garsiausia yra „Wagner“. Galiausiai pastaraisiais metais ji tapo vienu iš pagrindinių žaidėjų regione į pietus nuo Sacharos (Sahelio).

Per pastaruosius ketverius metus kariniai perversmai įvyko 6 regiono šalyse – nuo ​​Gvinėjos iki Sudano. Šalys tarp Atlanto ir Indijos vandenynų viena po kitos atsisakė Vakarų (daugiausia Prancūzijos) kariuomenės paslaugų „Wagner“ samdinių naudai. Tai neprisidėjo prie saugumo gerinimo šiose valstybėse. Statistika rodo priešingai. Tačiau autoritariniams Afrikos šalių lyderiams buvo daug patogiau dirbti su „Wagner“ samdiniais nei su demokratinėmis Vakarų šalių vyriausybėmis. Ir visa tai gyventojams buvo patiekta prisidengus antikolonializmu.

Nigeris liko paskutinis Vakarų valstybių forpostas. Ypač po 2021 metų perversmo Malyje ir vėliau iš ten išvedus prancūzų kariuomenę, kurią tiesiogine prasme išstūmė „Wagner“. Vietoj to Nigeris surengė demokratinius rinkimus, kuriuose laimėjo provakarietiškas politikas Mohamedas Bazumas.

Tada Nigeris iš logistikos jungties tapo centrine JAV ir Europos valstybių karinių kontingentų baze. Ten buvo perkelta didžioji dalis prancūzų ir amerikiečių kontingento, kovojusio su dykumoje, ypač Nigerio teritorijoje, veikiančiais džihadistais.

Amerikiečių publicistė Claudia Lorenzo Rubiera mano, kad pagrindinis Nigerio pranašumas prieš kaimynes JAV ir jos sąjungininkų akyse yra demokratiškai išrinkta vyriausybė 2021 m. Glaudus ryšys, kuris nekenkia Vakarų lyderių reputacijai (priešingai nei bendradarbiavimas su autoritariniais režimais, pavyzdžiui, Čado vyriausybe).

Mohamedas Bazumas šalyje vykdė reformas, už kurias gavo dosnų Vakarų finansavimą. Tačiau jis nesustabdė dujotiekio projekto, kuris turėjo „nugabenti“ Nigerio naftą į Beniną. Šis naftotiekis yra Kinijos įmonių projektas. 2022 metais Nigeris pasirašė memorandumą dėl dujotiekio tiesimo į Alžyro uostą Viduržemio jūros pakrantėje. Iš ten Afrikos dujos turėjo būti gabenamos Europos vartotojams. Tai yra, Nigerio prezidentas buvo ekonomiškai atviras bendradarbiavimui su įvairiomis partijomis, tačiau akivaizdu, kad jis nebendradarbiautų nei su „Wagner“, nei su džihadistų grupuotėmis.

Debesys telkėsi aplink praktiškai paskutinę demokratiją regione. Daugumoje aplinkinių šalių valdo autoritariniai režimai. Kai kurie iš jų tiesiog naudojasi „Wagner“ samdiniais, o kai kuriuos į valdžią atvedė būtent pati „Wagner“, pavyzdžiui, Malyje ir Burkina Fase – šalyse, kurios rėmė Nigerio karinį perversmą. Jei prieš keletą metų Nigeris buvo svarbi logistinė grandis prancūzų ir amerikiečių saugumo sistemoje, tai dabar ji tapo „Wagner“ sukurtos sistemos spraga.

Ir šiame fone šalyje vyksta karinis perversmas prieš provakarietišką prezidentą. Prancūzijos gynybos ministras užsiminė, kad perversmo priežastis gali būti asmeninis konfliktas tarp prezidento ir jo gvardijos vado – sklandė gandai, kad valstybės vadovas nori atstatydinti iš pareigų nuo 2011 m. jai vadovaujantį generolą Chiani.

Tęsinys kitame puslapyje:

Afrikos strateginių studijų centro mokslininkas Danielis Eisenga tvirtina, kad iš pradžių perversmas neturėjo civilių gyventojų ir kitų karinių formacijų palaikymo, išskyrus pačią prezidento gvardiją. Tačiau vėliau kariuomenės lojalumas pasikeitė pučistų naudai, civilių protestai buvo žiauriai išsklaidyti. Taip pat įvairios Amerikos tarnybos paskelbė pareiškimus, kad tarp perversmo ir Rusijos Federacijos nėra matomo ryšio.

Cameronas Hudsonas, Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresnysis teisininkas, ragina neskubėti daryti išvadų. Jis mano, kad reikia sulaukti kokių nors konkrečių veiksmų ir pareiškimų iš pačių sukilėlių. Kol kas karinė chunta tikrai nežengė radikalių žingsnių nei finansinėje, nei karinėje srityse. Šalyje lieka užsienio kontingentai. Prancūzų laikraščio „Le Monde“ žurnalistai Morgana Le Cam ir Nathalie Guibert pažymėjo, kad nors chunta pasmerkė susitarimą dėl prancūzų kontingento buvimo, jokie pareiškimai apie kariuomenės išvedimą nebuvo paskelbti.

Šiuo metu Nigeriui griežtus ekonominius apribojimus taiko JAV, Europos šalys ir ECOWAS, tačiau tai neturi įtakos strateginiams šios valstybės projektams. Be to, Euroatomas jau nuramino vartotojus pareiškimu, kad urano atsargų užteks trejiems metams. IPSE ekspertų grupės vadovas Emmanuelis Dupoilly mano, kad šiuo metu aiškių grėsmių Prancūzijos ekonominiams interesams nėra. Jis netgi pasiūlė, kad Nigerio armija ir toliau saugotų vilkstines, išvežančias uraną iš šalies.

Ar įvyks invazija į Nigerį ir ar „Wagner“ įsitrauks į karo veiksmus?

Akivaizdu, kad Vakarai dar nepriėmė galutinio sprendimo, kaip elgtis su chunta. Akivaizdu, kad tokiu būdu pučistams suteikiamas šansas nukrypti nuo savo kategoriškų pozicijų ir sukuriamas laukas galimam kompromisui.

Tiesą sakant, tiesioginės perversmo priežastys nėra tokios reikšmingos. Kad ir kokiais argumentais vadovautųsi generolas Chiani, jis susidūrė SU tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, kad praktiškai neturi erdvės manevruoti. Geopolitinė situacija aplink Nigerį neleidžia „laviruoti“ tarp partijų.

Dabar kiekvienas pasaulio politikos subjektas nustatys savo politiką Nigerio chuntos atžvilgiu pagal principą „jei ne už mus, tai prieš mus“. Be to, ji nuvertė teisėtą prezidentą, kuris buvo gerbiamas ir remiamas Vakaruose. Todėl chuntos vadui nelieka kitos išeities, kaip tik bendradarbiauti su Kremliumi (net jei perversmas tikrai buvo įvykdytas dėl asmeninių paskatų). Taip, jis jau paleido anksčiau suimtus M62 judėjimo, kuris yra susijęs su Malio vyriausybe ir nuolat veikia kaip Rusijos Federacijos interesų ruporas šalyje, šalininkus. Būtent jie „atnešė“ Rusijos trispalvę į veiksmus, kuriais buvo siekiama paremti perversmą. Štai kodėl tarp perversmo šalininkų plevėsavo Rusijos vėliavos.

Chuntą jau palaikė Malis ir Burkina Fasas, kurie yra aiškiai prorusiški. O rugpjūčio 2 dieną Malio atstovas lankėsi Rusijoje aptarti galimo „Wagner“ kontingento įvežimo į Nigerį. Prieš tai, liepos 31 d., Malis ir Burkina Fasas pareiškė, kad bet kokią karinę intervenciją į Nigerio reikalus laikys karo paskelbimu joms. Tačiau vargu ar šis kontingentas bus reikšmingas, atsižvelgiant į tai, kad pačiame Malyje yra tik tūkstantis vagneriečių.

Šiuo metu visos suinteresuotos šalys veda atviras ir slaptas įvairaus pobūdžio ir lygmens derybas, kurių tikslas – išspręsti susidariusią situaciją joms palankia linkme.

Rugpjūčio 6 d. pasirodė ECOWAS organizacijos chuntai pateiktas ultimatumas. Jis pakankamai kietas savo forma – chunta turi išsiskirstyti ir grąžinti valdžią teisėtai vyriausybei, kuriai vadovauja prezidentas Mohamedas Bazumas, kitaip įvyks organizacijos šalių narių armijų invazija.

Po kelių dienų griežtintų sankcijų (Nigerija atjungė Nigeriui elektrą. Importas iš šios šalies sudaro 70 proc. suvartojimo) rugpjūčio 10 d., organizacijos šalys vėl susirinko į neeilinį viršūnių susitikimą. Buvo nuspręsta pasiruošti invazijai. Tai pareiškė ECOWAS prezidentas Omaras Aliu Tourei. Tam turėtų būti suformuotas specialus karinis kontingentas, kurio pagrindas, regis, yra Nigerijos ginkluotosios pajėgos. JT generalinis sekretorius Antonio Guterresas taip pat kalbėjo griežtai, iš esmės pakartodamas ECOWAS ultimatumą – Mohamedas Bazumas turėtų būti paleistas iš nelaisvės ir grąžintas į valdžią.

Vietoj to, chunta pareiškia, kad ginsis nuo išorinės invazijos visais prieinamais metodais, net nužudydama nuverstą prezidentą. Ne pelno organizacija Egalitarian Mission for Africa (EMA) padavė į teismą ECOWAS, reikalaudama uždrausti invaziją, nes tai pažeistų „pagrindines žmogaus teises“. Kaimyninės valstybės Malis ir Burkina Fasas jau išreiškė savo nuomonę ir savo pozicijos du kartus kartoti neketina.

Kol kas šios Afrikos organizacijos karinio kontingento įtraukimas atrodo labiausiai tikėtinas problemos sprendimas, nes amerikiečių, o ypač prancūzų kariuomenės veikla gresia dideli įvaizdžio praradimai, susiję būtent su kolonijinės praeities korta. Ilgalaikėje perspektyvoje tai būtų netgi naudinga Rusijos Federacijai ir Kinijos Liaudies Respublikai, nes Nigerio praradimas ir tolesnis jo destabilizavimas (amerikiečių ar prancūzų karių okupacijos atveju) būtų, jei ne į naudą, tuomet bent jau nekenksmingas Maskvai ir Pekinui, tačiau šioms šalims tai būtų reikšmingas argumentas tolimesnėje kovoje už afrikiečių protus ir širdis.

ECOWAS operacija, priešingai, turi daug privalumų:

• Demonstracija, kad afrikiečiai gali išspręsti savo problemas.
• Teisėtos demokratinės valdžios apsauga kitų demokratinių valstybių pagalba.
• „Wagner“ galios kontrastas su tikra afrikietiška ECOWAS kontingento galia.

Argumentas prieš invaziją, neskaitant galimų daugybės aukų, yra atskirų šalių nenoras prisiimti su operacija susijusią naštą. Akivaizdu, kad visa jos našta kris ant Nigerijos (kuri ribojasi su Nigeriu) ir Ganos, kuri turi vieną pajėgiausių armijų visoje Afrikoje, pečius. Be to, invazija lems galutinį Malio ir Burkina Faso pasitraukimą iš organizacijos, o tai nuves dar vieną takoskyrą tarp „vakarietiškos“ demokratinės ir „prorusiškos (kiniškos)“ Afrikos.

Bendradarbiavimo su chunta galimybė atrodo vis mažiau tikėtina. Juk nepaisant taikos „čia ir dabar“, ji kelia didelę riziką tolimesnėje perspektyvoje, nes perversmų skatinimas prisideda prie jų plitimo. Taip Afrikoje vyksta pastaruosius trejus metus. Nigeris bus paskutinė siena, už kurios galima bus trauktis, nes bus tik blogiau. Afrikoje yra pakankamai šalių, kuriose vyriausybė yra nestabili (net dauguma jų) ir į kurias „Wagner“ ar kita Rusijos „hibridinio karo“ struktūros visada bus pasiruošusios žengti. Silpniesiems ne vieta džiunglėse, nes jis labai greitai taps maistu stipresniems kaimynams.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()