„Tu sukaupi jėgas – ir dar vienas postūmis. Nes tu tikrai nori gyventi. Mintys buvo skirtingos, nuoširdžiai. Galvojau, kad gal manęs niekas neieško, nes prie orientyro nemačiau nieko. Arba gal jie ieško, bet manęs neranda. Nuolatinė mintyse virė kova: pasiduoti ar nepasiduoti? Bet sveikas protas sakė, kad turiu plaukti toliau. Aš vis dar tikėjausi, kad mano vaikinai manęs ieško, ir žinojau, kad mano vadas Viktoras Viktorovičius padarys viską, kad mane ištrauktų. Ir aš neklydau, tai tikrai žmogus iš didžiosios raidės“, – pasakoja „Konanas“.

Per 5-6 valandas jis nuplaukė iki „Boiko bokšto“, tačiau prie jo negalėjo priartėti, nes nuo gaisro ant jo tvoskė aukšta temperatūra – bijojo, kad liemenė ištirps.

„Srovė dar labiau sustiprėjo, mane pradėjo nešti atgal. Taip nutiko kelis kartus. Nunešė kažkur 400 metrų, ir vėl nuplaukiau į bokštą. Atrodo: kas ten – 40 metrų?! Bet kai jau turi jau plaukiau daugiau nei dešimt valandų ir jauti, kad jėgos palieka tave... Kai ketvirtą kartą buvau nuneštas, netekau jėgų. Buvau labai išsausėjęs ,nes prigėriau daug sūraus vandens. Nuolatinis karštis. Labai norėjau miego. Apsiverčiau ant nugaros ir užmigau“, – prisimena gynėjas.

Kol jis miegojo, jis vėl buvo nuneštas nuo bokšto, o jo gelbėjimosi liemenė pradėjo irti nuo ilgo buvimo saulėje. Artėjo naktis.

„Kažkuriuo metu pajutau kažką panašaus ant kojos, nagus. Atsisuku – ir ant manęs tupi žuvėdra, o virš manęs sukasi dar kelios. Beje, „Bayraktar“, kuris vykdė mano paiešką, pamatė karščio pėdsaką nuo paukščių. Taip ir buvo pranešta, kad yra objektas kuris plaukia link Odesos ir ant jo „joja“ septynios žuvėdros. Ir tada pastebėjau laivą“, - sako „Konanas“.

Iš pradžių jis manė, kad tai gali būti priešo laivas, bet kai jis pradėjo artėti ir rusų lėktuvas atidengė ugnį, suprato, kad tai saviškiai, ir pradėjo plaukti ta kryptimi.

„Plaukiau, plaukiau ir mačiau artėjančias vandens bangas. Galvojau, kad tai priešas. Kad prie manęs plaukia rusų desantas. Tai buvo mažas laivelis. Pamačiau ant valties Ukrainos vėliavą,. Mano džiaugsmas buvo begalinis. Tai tie vaikinai, mano vaikinai, mano broliai, kurie „Bayraktar“ pagalba susekė mano pėdsaką! Štai ir viskas, aš surastas, aš gyvensiu!“, – tą akimirką išgyventomis emocijomis dalijasi „Konanas“.

Tada valtyje jį greitai apžiūrėjo gydytojas, pastatė lašelinę ir suvyniojo į termo antklodę.

„Mūsų bataliono vadas ne tik išsiuntė paieškų grupę į atvirą jūrą, bet ir pakėlė „Bayraktar“ bei išsiuntė gelbėjimo laivą. Taigi šį kartą tai buvo komandinis darbas“, – pasakoja karys.

„Dėkoju Dievui, kad suteikė jėgų! 14 valandų plaukiau, ir man nebuvo mėšlungio. Tai yra, mėšlungis nekankino, man buvo lengva plaukti. Džiaugiuosi, kad dabar galiu viską tai papasakoti. Apie save, apie brolius, apie batalioną, apie vadą. Esu jiems visiems labai dėkingas. O dabar kiek galiu savo istoriją pasistengsiu perteikti kitiems žmonėms. Kokiu tikslu? Kad jie nepasiduotų“, – apibendrina „Konanas“.

Pasidalinkite su draugais

Šaltiniai:

Fokus

Aut. teisės: MTPC

Komentarai ()