Kaip simbolinė dronų reikšmė tapo vos ne svarbesnė už karinę.

Pačiame XIX amžiaus gale britų poetas Hilaire'as Bellocas taip aprašė kolonizatorių santykius su afrikiečiais „jei šnypštels kas – pasigailės/kalbės „maksimas“, jie – tylės.“ Maximo kulkosvaidis laikytas „barbarišku“ginklu, ir jį naudojo įbauginti tuos, ką laikė „barbarais“. Iki Pirmojo pasaulinio karo daugelis manė, kad „civilizuotieji“ europiečiai tai jau tikrai nenaudos jo vienas prieš kitą, net jei pradėtų kariauti tarpusavyje.

Nuo tada kai kas pasikeitė. Kai šio amžiaus antrojo dešimtmečio pradžioje prieš kovotojus Afganistane, Pakistane, Jemene ir kitose šalyse ėmė aktyviai naudoti dronus, jau kažin ar kas abejojo, kad pasitaikius progai, „civilizuotieji“ nedvejodami nukreips juos ir į kits kitą.

Nuo karo pradžios Rusija, Volodymyro Zelenskio vertinimu, į Ukrainos teritoriją paleido apie du tūkstančius dronų-kamikadzių. Pačioje Rusijoje užfiksuota daugiau nei 500 atakų bepiločiais. Twitteryje juokauja, kad Maskvoje dronų kritimas taps įprastos orų prognozės dalimi.

Karinėje terpėje JAV patirtis laikyta itin sėkminga. Juo labiau, kad tuomet su amerikiečiais beveik niekas negalėjo konkuruoti. JAV buvo taip didžiuojamasi dronais kaip besąlygiško dominavimo simboliu, kad dronus netgi bandyta panaudoti kaip policinio reguliavimo įrankį (beje, nelabai sėkmingai).

Tačiau antrojo dešimtmečio viduryje įvyko „dronų karų demokratizacija“ (tokį pavadinimą suteikė amerikiečių žurnalistai). Turkija sukūrė nuosavą bepilotį Bayraktar TB2 ir jį aktyviai naudojo Sirijoje. Jis tekainuoja penkis milijonus dolerių — tuo tarpu amerikiečių Reaper – 28 milijonu. „Bayraktar“ tapo svarbiu Azerbaidžano greitos pergalės antrajame Karabacho kare (2020 m.) faktoriumi.

Iranietiškas lėktuvas-sviedinys Shahed 136, kuriuos Rusijos kariuomenė naudoja Ukrainoje (pavadintus „Geranj-2“), dar pigesnis — nuo 10–50 tūkstančių dolerių.

Šalys, kurios kovinių bepiločių pirkti nenorėjo ar negalėjo, modifikavo civilius. Žiniasklaida pranešė, kad 2018 metais virš Ukrainos trasos М14 mėtyti bombas panaudotas kiniškas kopteris DJI Mavic.

2022 metais pažangūs bepiločiai pasirodė netgi nedidelės Afrikos šalies, Togo, ginkluotėje.

Tirdamas Rusijos ir Ukrainos konfliktą, karo analitikas Davidas Johnsonas, priėjo prie išvados, kad platus dronų panaudojimas jame nuostolių nesumažino, kurį kažkada žadėjo „dronų revoliucijos“ teoretikai. Jei tai ir veikia, tai tik tuomet, kai viena pusė techniškai neabejotinai pranašesnė — pavyzdžiui, kai JAV armija kariauja su kovotojais Afganistane ar Jemene. Gi jei dronus turi abi pusės, „revoliucinis“ efektas niveliuojasi.

Dronai jau nebėra karinio pranašumo simboliai. Tada kieno?

Daugeliui rusų simbolinis dronų efektas kinta tiesiog dabar.

Pradėsime nuo to, kad dronai tapo daugelio prokarinės publikos atstovų ir netgi Rusijos valdžios obsesija. Vyriausybė nuo 2024 metų pradeda daugiau, nei 60 milijardų rublių biudžeto ir net dviejų vicepremjerų (Andrejaus Belousovo ir Deniso Manturovo) atsakomybei priskirtą nacionalinį „Bepilotės aviacijos sistemos“ projektą. Prezidento grantų fondas skiria milijonus projektams, susijusiems su vaikų–BPSA operatorių mokymu. Netgi akivaizdus ginkluotės trūkumas virsta propagandiniu argumentu: suprask, karas „visaliaudinis“, todėl patriotinių jausmų vedini rusai renka pinigus ir netgi patys daro dronus.

Situacija pradėjo keistis 2023-ųjų pradžioje: naujienos apie dronų atakas ėmė reguliariai eiti ne iš Ukrainos, o iš pačios Rusijos teritorijos. Balandžio viduryje žurnalistai suskaičiavo beveik 40 incidentų pačioje Maskvos srityje ir pasienyje.

Kalbėdamas su „Signal“, „Meduza“ karo apžvalgininkas Dmitrijus Kuznecas pažymi, kad pati savaime dronų naudojimo diversijoms praktika nėra nauja. Nuo 1973 metų Jom Kipuro karo, priešininkas dronais verčiamas sekinti savo resursus (tiek žmogiškus, tiek ir PLG) ne fronte. Tačiau, kaip sakė Ukrainos GM Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kirilas Budanovas, Ukrainos diversijų tikslai ne tik praktiniai, bet ir psichologiniai:

„Pasėti nerimą tarp gyventojų ir sutrikdyti ekonominius procesus Rusijoje. Pavyzdžiui, stambių Sankt Peterburgo ir Maskvos oro uostų uždarymas tapo kone kasdieniu reiškiniu“

Ir pats Volodymyras Zelenskis, ir jo pavaldiniai dažnai kalba (pavyzdžiui: 1, 2), kad bepiločių atakos — savotiškas „teisingumo bumerangas“, grąžinantis karą į agresoriaus teritoriją. Savo ruožtu, analitikai tikisi, kad tokių atakų psichologinis efektas primena „žadintuvą“: neva dronai „išklibins Putino sistemą“, silpnindama jos autoritetą gyventojų akyse.

Nuo 2023 metų pavasario Rusijos valdžia stengiasi sumenkinti dronų reikšmę. Dmitrijus Peskovas atakas pavadino „kažkokiais nevilties aktais Kyjivo režimo nesėkmių fone“. O deputatai siūlė uždrausti publikuoti vaizdo įrašus ir fotografijas iš dronų atakų vietų, kad nebūtų platinama informacija apie nepakankamai patikimą civilių ir karinių objektų apsaugą.

Pasikeitė ir propagandos tonas. „Meduza“ šaltiniai pranešė, kad prokremliškai žiniasklaidai duoti ypatingi nurodymai, kaip nušviesti dronų atakas: „atkreipti dėmesį į „sėkmingą PLG darbą“, pabrėžti, kad „provokacijos“ tikslai nepasiekti, akcentuoti, kad atakos tikslas buvo „psichologinis“, tačiau gyventojai pademonstravo „ramybę ir susitvardymą““. Tokia „sėkmingos gynybos“ dvasia sao Telegram kanalą tvarko, pavyzdžiui, Maskvos meras Sergejus Sobianinas.

Tuo tarpu Rusijoje ribojamas civilių dronų naudojimas. O neseniai „Gosuslugi“ paragino rusus nauja programėle savarankiškai pranešinėti apie „įtartinus bepiločius“.

Rusams dronai iš pranašumo simbolio pamažu tampa pažeidžiamumo simboliu.

Dronai išties „pažadins“ rusus?

Vargu.

Dronų atakų įtaką rusų nuotaikoms ir elgesiui išsiaiškinti sudėtinga. Psichologinės pagalbos projektas Without Prejudice pažymi, kad dronai atsirado svarbiausių problemų, su kuriomis žmonės į juos kreipiasi, sąraše — drauge su mobilizacija, elektroninių šaukimų įstatymu ir Prigožino maištu.

„Visuomenės nuomonės“ fondo duomenimis (vienas, du), dronų atakas kaip svarbiausius savaitės įvykius įsimena nuo 3 iki 6% rusų. O „Yandex“ nuo 2023 metų vasario kiekvieną mėmesį apdoroja ne mažiau, nei 600 tūkstančių užklausų „dronai“ — pikas buvo gegužę, po atakos prieš Kremlių (beveik 1,3 milijono užklausų), ir rugpjūtį, po atakos prieš „Moskva City“ (apie milijoną).

Ekonomistė Natalija Zubarevič ir išvis siūlo sekti gyventojų nerimą pagal netiesioginius požymius. Ji atkreipė dėmesį į rusų lankymąsi kavinėse ir restoranuose. Jos manymu, piliečių noras „užvalgyti ir užgerti“ nerimą didėja nuo 2022 metų galo — daugėjant blogų naujienų apie kar` ir ekonomiką.

Ukrainos valdžia jau anonsavo, kad atakų prieš Rusiąj bus daugiau ir jos bus didesnės. Taip jie tikisi — ir tiesiai apie tai kalba — psichologiškai ir morališkai išsekinti rusus. Maždaug kaip Antrojo pasaulinio karo metu sąjungininkai „strateginiais bombardavimais“sekino Vokietiją ir Japoniją: lig tol tų šalių gyventojams karas vyko kažkur „ten“ ir buvo galima už savo kareivius sirgti iš tolo — o kai karas atėjo į jų namus, viskas pasikeitė.

Tik štai ne visai aišku, ką tai gali sukelti. Pakirs kovinę dvasią? Tik kad nėra ką kirsti — visuotinio karinio entuziazmo Rusijoje ir šiaip nesimato.

Tikriausiai neverta laukti, kad nerimas, kurį didina Ukrainos dronų atakos, išties, tarkime taip, pažadins rusus iš politinės apatijos. Galų gale, ilgas stresas padeda atbukinti poveikį, o karas tik padidino „leidžiamumo lygį“.

Projekto Without Prejudice klinikinis psichologas Matvejus Sokolovskis, kalbėdamasis su „Signal“ spėjo, kad dauguma rusų iš anksto rengiasi blogiausiems scenarijams: „Jie laukia Rusijos ateities, kur karaliauja betvarkė ir valdo gaujos. Lygiai taip pat žmonės supranta, kurlink sukasi karas. Galbūt todėl jų supratimu, dronų atskridimai — mažiausia, ko galima tikėtis“.

Netikėtas atradimas, kurį padarėme, ruošdami šį laišką

1849 metais, pirmojo Italijos nepriklausomybės karo metu, Austrijos armija stengėsi bombarduoti Veneciją bepiločiais aerostatais. Dėl stipraus vėjo dauguma iš 200 prietaisų tikslo nepasiekė, tačiau liudininkai aprašė bent vieną sprogimą miesto ribose.

us10.campaign-archive.com