Kur rytoj prasidės karas. 5 labiausiai tikėtini konfliktai pasaulyje 2024-aisiais (1)
Venesuela yra pasirengusi „prisijungti“ Gajanos gabalą, Kinija ir Taivanas veda savo karius į kovines pozicijas, o Iranas ir Izraelis laiko ranką ant branduolinio mygtuko.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Kur artimiausiu metu kils didelis karas? „Focus“ sudarė 5 labiausiai tikėtinus karinius konfliktus, kurie gali sudrebinti pasaulį 2024 m.
Rusijos Federacijos agresija prieš Ukrainą planetiniu mastu atvėrė Pandoros skrynią. Sukurtas precedentas – galinga valstybė gali panaudoti jėgą ne tik siekdama politinės naudos, bet ir perbraižyti sienas. Dabar tik klausimas, kokia galinga turi būti valstybė, kad tai galėtų sau leisti.
Rusija turi branduolinių ginklų, bet ar šis statusas nepakeičiamas galimybei atimti teritoriją ir (ar) išteklius iš kaimynės, ar gali šia „privilegija“ pasinaudoti nebranduolinės valstybės, kurios tam tikru momentu turi galingesnę kariuomenę?
Atsakymų į šiuos klausimus ieško daugelis autoritarinių ir ne tik pasaulio lyderių. O juos gauti gali pradėti jau kitais metais.
Venesuela prieš Gajaną – kyla klausimas, ar JAV įsikiš?
Lotynų Amerikoje daugiau nei pusantro amžiaus snūduriuojantis konfliktas turi visas galimybes artimiausiu metu prasiveržti.
Įdomu tai, kad per tą laiką pasikeitė JAV ir Rusijos vaidmenys, kurios iš pradžių palaikė atitinkamai Venesuelą ir Gajaną (tuomet dar Britų Gvianą). Konfliktas akivaizdžiai naudingas Rusijai ir turi galimybę pagaliau užbaigti JAV, kaip įtakingos pasaulinės galios, įvaizdį pasaulinėje arenoje.
Ir šis veiksnys yra pagrindinis detonatorius ir kartu saugiklis nuo galimo konflikto. Juk su visa pagarba Venesuelos ginkluotosioms pajėgoms ne joms priklauso konkuruoti su JAV, ir tai supranta net spalvingasis Venesuelos vadovas. Tiesą sakant, didelių žaidėjų ryžtas arba, priešingai, inercija lemia judėjimo kryptį šioje situacijoje.
Patys tiesioginiai jos dalyviai veikiau yra tarptautinių santykių objektai. Gajanoje kariuomenės praktiškai nėra, o Venesuela akivaizdžiai neturi pakankamai, kad viena pati mestų iššūkį pasaulio tvarkai. Idėja kontroliuoti Gajanos Esekibo regioną nėra nauja – ji gyvuoja jau daugiau nei pusantro šimtmečio.
Taip pat didelė tikimybė, kad visi šie teiginiai tėra Nicolas Maduro populistinis žingsnis prieš pirmuosius „daugiau ar mažiau laisvus rinkimus“ per daugiau nei dešimtmetį. Nors jei po žodžių neseks veiksmai, ar tokia superpopulistinė retorika nežais prieš patį Venesuelos autokratą?
Iranas prieš Izraelį – Turkija stebi
Tiesą sakant, arabų ir žydų konfliktas Palestinoje tęsiasi jau beveik pusantro amžiaus. Konfliktas perėjo vidaus tarpgentinių konfliktų dėl žemės; tarpvalstybinių karų, kurių kaina buvo priešo partijų išlikimas; ir žydų valstybės kovos su teroristinėmis grupuotėmis (ar sukilėlių daliniais arabų aiškinimu) etapus.
Idėja sunaikinti žydų valstybę ir perimti arabų valdymą visoje Palestinos teritorijoje išlieka gana populiari islamo pasaulyje. Be to, ji jau seniai buvo nebe tarp elito, o tarp plačių žmonių masių. Tuo metu arabų elitas nori užmegzti ryšius su Izraeliu, kaip rodo pastarųjų metų suartėjimas „Abraomo susitarimų“ rėmuose.
Tačiau, nors dauguma arabų Palestinos šalininkų nėra pasirengę ginti šios idėjos su ginklais rankose, daugelis nori pasipelnyti iš šios socialinės tendencijos. Turkijos prezidentas Recepas Erdoganas, NATO valstybės narės vadovas, viešai pažadėjo ginti palestiniečių žmones.
Bet kas iš tikrųjų gali pabalnoti „laisvos Palestinos“ idėją XXI amžiuje – tai Iranas, kuris net nėra arabų šalis (iš esmės kaip ir Turkija, kuri de facto okupavo pačią Palestiną iki 1918 m.). Būtent Teheranas skelbiasi visų musulmonų dvasiniu lyderiu (nepaisant to, kad Iranas yra šiitų teokratija – islamo religinė sekta, kurią praktikuoja aiški musulmonų mažuma).
Būtent noras vadovauti musulmonų judėjimui ir nuversti nuo sosto Mekos ir Medinos, Saudo Arabijos, globėją, yra pagrindinė Irano motyvacija. Ši šalis turi galingą kariuomenę, aukštąsias technologijas ir reikšmingus mobilizacijos išteklius. Visa tai, žinoma, taip pat yra Izraelyje, už kurio stovi kelios pergalės karuose dėl savo išlikimo. Tačiau Iranas gerokai skiriasi nuo ankstesnių Izraelio priešų ir pirmiausia išsiskiria ilgamete konfrontacijos su JAV patirtimi bei išvystyto karinio-pramoninio komplekso buvimu.
Iranas dešimtmečius tobulino savo valstybės mašiną, taikydamas gana griežtas sankcijas, o arabų ir Izraelio karų metu pačios arabų šalys buvo jaunos valstybės, neturinčios tinkamos karinės ir civilinės administracijos patirties.
Šiame kare sunku rasti favoritą – ir tai bene didžiausia apsauga nuo jo pradžios. Pagrindinis jo detonatorius yra civilizacijos atotrūkis, esantis tarp dviejų valstybių.
Mianmaras: chunta prieš Trijų brolijų aljansą
Nuo 2021 m. karinė chunta užgrobė valdžią Mianmare. Maištaujantys generolai, nuvertę Nobelio premijos laureatės Aung San Suu Kyi demokratinę vyriausybę (ji dar 1991 m. gavo Taikos premiją už kovą už demokratiją šalyje), užmezgė draugiškus santykius su Rusijos Federacija, Indija ir Kinija. Chunta glaudžiai bendradarbiavo su KLR ir tuo pat metu pirko ginklus iš Rusijos Federacijos.
Kinijai Mianmaras yra strategiškai svarbus, nes tai yra alternatyvus transporto koridorius tuo atveju, jei JAV uždarytų Malakos sąsiaurį, o tai gali įvykti paaštrėjus konfliktui dėl Taivano. Todėl KLR per pastaruosius trejus metus į šalies transporto infrastruktūros plėtrą investavo šimtus milijonų dolerių. Ir atrodė, kad chuntai viskas klostosi gerai: JAV ir kitos demokratinės šalys yra toli, o santykiai su visais galingais regiono žaidėjais geri. Tačiau maištingus generolus gali sunaikinti jų godumas.
Tęsinys kitame puslapyje:
Faktas yra tas, kad kai kurie chuntos nariai „uždirba“ dangstydami nesąžiningus nusikalstamus sindikatus, kurie užsiima žmonių grobimu. Jie daugiausia verbuoja žmones, kenčiančius nuo priklausomybės azartiniams lošimams, išveža juos į Mianmaro teritoriją ir verčia dirbti įvairiose sukčiavimo schemose (nuo romantiškų santykių internete iki finansinių piramidžių). O problema ta, kad nemaža dalis aukų ir pagrobtųjų yra Kinijos Liaudies Respublikos piliečiai.
Šie sindikatai veikė ilgą laiką, tačiau po 2021 m. perversmo jų mastas gerokai išaugo. Galų gale tuo susidomėjo Kinijos komunistų partijos vadovybė, kuri pradėjo reikalauti, kad Mianmaro vyriausybė nutrauktų šį nesąžiningą verslą (bent jau KLR atžvilgiu). Tačiau nugalėjo generolų godumas, sindikatai toliau ne tik dirbo, bet ir didino savo veiklos mastą.
Šių metų rudenį Kinijos Liaudies Respublika žengė radikalų žingsnį – suteikė paramą chuntos pasipriešinimo grupėms, veikiančioms nusikalstamų sindikatų veiklos zonoje pasienyje su Kinija.
Trys skirtingų etninių grupių ir politinių pažiūrų armijos susivienijo prieš chuntą. Šis konglomeratas buvo pavadintas „Trijų brolijų aljansu“. Tačiau įvairios pasipriešinimo chuntai struktūros su jais nevienodu mastu bendradarbiauja, o kai kurios jų yra atvirai priešiškos KLR ir netgi draugiškos JAV. Spalio-lapkričio mėnesiais koalicijai pavyko kelis kartus nugalėti chuntos pajėgas mūšio lauke. Galiausiai, gruodžio viduryje, buvo paskelbtos paliaubos, tarpininkaujant KLR.
Pekinas vis dar nenori, kad žlugtų karinė Mianmaro vyriausybė, tačiau tai nėra faktas, kad Kinija sugebės visiškai suvaldyti sukilėlius, nes jie aktyviai veikė ilgą laiką, o pagalbos sulaukė tik iš šalies. Dėl karinių chuntos pralaimėjimų kilusi kovos dvasia pakilimas gali sukelti negrįžtamus procesus, kurie gali išeiti už KLR kontrolės ir galiausiai nuversti jiems draugišką režimą. Toks Mianmaro chuntos žlugimo būdas gali tapti vienu paradoksaliausių pasaulio istorijoje.
Kinija prieš Taivaną – karas priklauso nuo rinkimų?
Sausio 13 dieną Taivano žmonės rinks naują prezidentą. Rinkimų kampanija vyksta Kinijos laivų, lėktuvų ir net oro balionų karinių pratybų aplinkoje. Vyksta precedento neturinti kampanija socialiniuose tinkluose ir ekonominis spaudimas Taivano verslui iš KLR. Pekinas nori opozicijos kandidato iš Kuomintango partijos, pasisakančio už salos integraciją su žemynu, pergalės.
Dabartinė Taivano valdančioji partija siekia visiškos nepriklausomybės nuo komunistinės KLR. Johno L. Thorntono Kinijos centro ekspertas Richardas Bushas mano, kad mažai tikėtina, kad Taivanas artimiausiu metu išdrįs paskelbti nepriklausomybę – Pekinas yra pernelyg ryžtingas, tačiau jis taip pat skeptiškai vertina galimybę grįžti prie ekonominio bendradarbiavimo prieš dešimt metų, kai salą paskutinį kartą valdė Kuomintangas.
Laikai skirtingi. Tuo metu KLR ekonomika klestėjo, tačiau dabar žemyninė Kinija išgyvena sąstingį. Bendradarbiavimas su ja gali turėti tik politinių motyvų. Visi pagrindiniai žaidėjai sutaria išlaikyti status quo ateinančiais metais, tačiau tikrieji KLR planai lieka neaiškūs. Taipėjus visų pirma siekia išvengti Ukrainos likimo, tačiau panašu, kad Kinijos Respublikos ateitį lemia ne tik pati sala, o artėjantys rinkimai ir jų rezultatai bus tik vienas iš veiksnių, turėsiančių įtakos būsimam Taivano likimui.
Jei Afrika užsidegs…
Sahelis yra Afrikos platuma į pietus nuo Sacharos. Tai vietovė, kuri nebėra dykuma, tačiau ją sunku pavadinti klasikinėmis Afrikos savanomis. Regionas atsidūręs kryžkelėje tarp priešingų geopolitinių įtakos polių, o tai sukuria palankiausią situaciją potencialiems konfliktams. Padėtis regiono pakraščiuose atrodo pati grėsmingiausia. Galų gale, nors valdžioje yra autoritariniai režimai, jie yra gana stabilūs. Tuo pat metu 2023 m. vasarą Nigeryje įvyko karinis perversmas, o kaimyniniame Malyje konfliktas siaučia pastaruosius dešimt metų ir kiekvienai pusei pasisekė skirtingai.
ECOWAS iki šiol atsisakė įsiveržimo į Nigerį, kad atkurtų demokratinį režimą, tačiau padėtis išlieka įtempta. Malyje, kur nuo 2021 metų valdo prorusiška chunta, padėtis bet kurią akimirką gali sprogti.
Per pastaruosius dvejus metus Malio kariuomenė buvo labai priklausoma nuo „Wagner“ smogikų. Dabar dėl 2023 metų birželio įvykių grupės pozicijos susilpnėjo. Ar chunta, kurios pajėgos yra paremtos samdinių ir nusikaltėlių parama, sugebės viena atsispirti ideologiškai išprususiems džihadistams ir vietinėms gentims – klausimas, į kurį vienareikšmiško atsakymo niekas nenori duoti.
Džihadistai kontroliuoja didelę Malio teritoriją ir nebijo stiprinti savo kontrolės. Valdžia gali tikėtis pagalbos iš nusilpusios Rusijos Federacijos. OKinija gali pasiūlyti ekonominį bendradarbiavimą.
Be to, vyksta karas jūroje
Padėtis Raudonojoje jūroje darosi grėsminga. Proiraniški Jemeno husiai šaudo į laivus, kurie, jų manymu, yra susiję su Izraelio karine operacija prieš „Hamas“. Kriterijai, padėsiantys nustatyti arba paneigti kiekvieno atskiro laivo priklausymą Izraeliui, yra gana neaiškūs, todėl beveik visiems laivams, kursuojantiems vienu didžiausių pasaulyje jūrų koridorių, gresia pavojus.
JAV paskelbė apie ketinimą užtikrinti civilinių laivų praplaukimą. Atsakydami į tai, husiai grasina apšaudyti amerikiečių karo laivus. Anksčiau jie jau kelis kartus nesėkmingai bandė pataikyti į Amerikos karo laivus.
Sunku nuspėti, kaip JAV reaguos, jei Irane pagamintos ir Jemene paleistos balistinės raketos pataikys į bent vieną jos laivą, ypač jei yra aukų tarp Amerikos kariuomenės.
